RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
II dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Taigi 1236 metais, Saulės žemėje (spėjama, netoli dabartinių Šiaulių, Tautinio ir Mūšos santakoje) būtent rugsėjo 22 įvyko lemtingas Saulės mūšis, kurio metu susivienijusios baltų gentys, daugiausia lietuvių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, sumušė kalavijuočių kariuomenę ir šitaip atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir kaimynines gentis.
Daugelis dar ir šiandien tebesuka galvą: kaip šitokia galybė gynėjų (metraščių duomenimis, apie 4-5 tūkstančiai vyrų) gebėjo taip greit susižinoti ir šitaip spėriai draugėn susivienyti neįžengiamų girių ir liūliuojančių pelkių krašte bemaž be jokių kelių ir vieškelių?
Pasirodo, žinia apie užpuolikus pasklido akies moju. Lygiai taip pat staigiai nuvilnijo ir šūkis vienytis. O pasklido ir nuvilnijo jie ugnies ženklais per kalnelius, kalvas, piliakalnius. Ką ten – ištisas virtines piliakalnių! Mat šitiek jų mūsų protėviai kadais supylė ne tik gintis, bet ir perduoti svarbias žinias: naktį ugnimi (kaip kad ir nūdien jūreiviai jas perduoda žibintais), o dieną dūmais, degindami šlapias malkas ir šatras (iš čia ir piliakalnių karalienės Šatrijos pavadinimas).
Artimesni kalnai, kalneliai, spėjama, tiesiog susišaukdavo – ko gero, kaip tik todėl daugelis jų Žemaitijos kalvų grandinėje Tauragės, Šilalės, Telšių, Kelmės, Šiaulių apylinkėse iki šiolei vadinami Šaukėnų, Šaukoto, Šauksmo, Gaudkalnių, Sargų vardais. Sumaniai naudojami jie veikė, kaip veikia akimis, ausimis ir kūno gyslomis perduodamas žinia apie patirtą arba artėjantį smūgį ir tuo pačiu keliu žaibo greičiu grįžtantis ženklas smogti atgal. Šį garso ir ugnies „telegrafą“ mūsų pelkėtame ir klaidžiame krašte protėviai naudojo per amžių amžius, nuo neatmenamos senų senovės.
Jau daug vėliau apie tai „Prūsų žemės metraščiuose“ rašė Petras Dusburgietis (1326), „Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą apybraižų“ (1384-1402) rašytojai braižytojai, galiausiai jų pasakojimų prisiskaitęs ir po Lietuvą ilgai keliavęs garsus lenkų istorikas, rašytojas ir mąstytojas, stropus Lietuvos piliakalnių tyrėjas ir kasinėtojas Liudvikas Kšivickis (1859-1941) veikale „Žemaičių senovė“ (1905).
Beje, po Saulės kautynių į šipulius subakintas kalavijuočių ordinas nebeatsipeikėjo ir buvo panaikintas. Taigi Lietuvai toji pergalė pelnė šiek tiek atokvėpio: 1244 metais kuršius ir atokesnius lietuvių žemių paribius iš Livonijos vėl pradėjo puldinėti jau kita, kryžeivių (kitaip vokiečių, arba teutonų), „rikiuotė“ (Ordo Teutonicus).
Būtent šį galingą, gerai išmankštintų galvažudžių susivienijimą 1226 metais ne kas kitas, o lenkų (reikšminga, ar ne?) kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187-1247) pasikvietė į Mozūriją, „užrašęs“ jam Kulmo sritį, kad tasai „sutramdytų“ prūsus, neva grasinusius šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Negana to, šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX ordino vadeivai (magistrui) Hermanui fon Zalcai vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias tik pavyks užkariauti.
Kryžeivių, kitaip vokiečių, arba teutonų, „rikiuotės“ plėšikėliai. 1230–1249 metais kruvinoji vokiečių „rikiuotė“ užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti rimtą grėsmę kuršiams, žemaičiams ir lietuviams.
Popiežiaus Honorijaus III palaimintas nelemtasis Mozūrų, Kujavijos, o vėliau ir Krokuvos kunigaikštis, 1217-1223 pats kasmet rengęs kryžiaus žygius į Prūsus, nesiliovė siaubęs šių garbingų genčių ir išvien su kryžeiviais, kol galiausiai jos buvo visiškai sunaikintos. Būtent šito veikėjo bukumas, gobšumas ir žiaurumas pražūtingai pakeitė ne tik Prūsos, bet ir Lietuvos, Latvijos, o ir visos Europos būties tėkmę. Konrado uoliai talkinama 1230–1249 metais kruvinoji vokiečių „rikiuotė“, kitaip ordinas, užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti rimtą grėsmę kuršiams, žemaičiams ir lietuviams, nors, kita vertus, Saulės mūšį bloguoju minėdama, giliau Lietuvon atmaklinti išdrįso tik 1283 metais.
Lietuva per tą laiką susitelkė, sutvirtėjo, išplėtė savo kariauną, valdas ir labai rimtai pasiruošė gynybai, ilgam ir sunkiam, šimtmečius trukusiam karui su popiežių siundomais galvažudžiais grobikais. Taigi, ko gero, būtent Saulės pergalės dėka šiandieną tebesame, tebeskamba mūsų kalba, tebeklesti miela brangi Lietuvėlė, kurios ir vardas kilęs iš tų laikų, kai būdavo gebama ugnimi lyg žaibu telktis, vienytis, draugėn lietis, o susiliejus vieningai veikti, gelbėtis ir gintis.
Nelemtasis lenkų (reikšminga, ar ne?) kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187-1247), popiežiaus Honorijaus III pavedimu 1217-1223 rengęs kryžiaus žygius Prūsijon ir galiausiai 1226 talkon pasikvietęs vokiečių (teutonų), kitaip dar kryžeivių, galvažudžių „rikiuotę“. Tai jo pastangomis prūsai ir daugelis kitų baltų genčių buvo visai sunaikinti, o likusių (lietuvių, žemaičių ir latvių) būtis pakrypo pražūtinga naikos linkme.
Liūdna, slogu ir nesmagu, kad Saulės mūšis, tasai neprilygstamas protėvių žygdarbis, ilgus metus nebuvo nei deramai paminėtas, nei pagerbtas. Tik 1986 metais 750-ąsias Saulės mūšio metines kiek padoriau atšventė Šiauliai bei Jelgava ir nuo tolei šią dieną iškilmingai pamini kasmet. 1995 prie jų prisidėjo Joniškis, o kiek vėliau – ir kiti Lietuvos bei Latvijos miestai.
Ir štai pagaliau šiai nepaprastai svarbiai pergalei pagerbti 2000 metais Lietuvos ir Latvijos seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena (latvių Baltu vienības diena), kuri Lietuvoje tapo viena iš atmintinų dienų, o Latvijoje – valstybine švente.
Kas gi tie baltai? Vokiečių kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, be kita ko, išleidęs lietuvių kalbos žodyną (Wörterbuch der Littauischer Sprache, Königsberg, 1850), lietuvių liaudies dainų rinkinį (Littauische Volkslieder, Berlin, 1853) ir net Kristijono Donelaičio raštus (Litauische Dichtungen: nach den Königsberger Handschriften, Königsberg, 1869), Georgas Neselmanas (1811-1881) devyniolikto šimtmečio viduryje savo knygoje „Senoji prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preussen, 1845) šitaip pavadino lietuvius, latvius ir jiems giminingas gentis (žiemgalius, žemaičius, sėlius, latgalius, nalšėnus, deltuvius, skalvius, prūsus, jotvingius, dainuvius, galindus, sūduvius ir kitus) – mat visos jos nuo seno gyveno prie Baltijos jūros.
Naujausi tyrimai rodo, kad platėliausio, senąja prokalbe kalbėjusio prabaltų vandenyno kadaise tyvuliuota visoje Europoje. Šiandien iš jo beliko tik dvi nedidelės salelės – mes, lietuviai, ir mūsų broliai latviai. Stačiai stebuklas, kad tebesame, kad tebeturime šį mažytį ir tokį gražų žemės lopinėlį, Lietuva vadinamą, ir kad tebekalbam vis ta pačia, nuo senosios prokalbės mažai tenutolusia protėvių kalba, tokia skambia ir tokia išmintinga, kad lygios jai tarp gyvųjų kalbų jau nebėra.
Daugintis. „Saulės mūšis“. Drobė, aliejus. 2007.
Todėl šią laimę, šį stebuklą stačiai būtina gerbti, tausoti, geruoju minėti ir deramai švęsti. O kaip?
Žinia apie kalavijuočių antpuolį ugnies ženklais pasklido taip greit ir gentys susivienijo taip spėriai, kad užpuolikai nespėjo susigaudyti ir buvo užklupti nepasirengę. Vadinas, šventės ašimi tiesiog privalo tapti ugnis – kad jos liepsnos nuskaistintų sielas, jos švytėjimas naktyje teiktų vilties ir paguodos, o kaitra sušildytų ir suvienytų širdis. O svarbiausia, kad ji perduotų žinią šalimai gyvuojantiems, jog esam, jog budim, jog irgi švenčiam…
Beje, tai, kad užkūrus ugnis ant kalnų ir piliakalnių Lietuvoje žinias perduoti puikiausiai galima ir šiandien, 1987 metais įrodė tuomet dar jaunas, ugningas archeologas, meno istorikas, atkaklus Biržulio ežero apylinkių tyrinėtojas ir 1978-1993 kasinėjimų vadovas, dabar jau mokslų daktaras, profesorius ir net Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.
Gražu, kai Baltų vienybės ugnis uždegama sutvarkytoje aplinkoje, gėlėmis iškaišytame ugniakure.
Liepos mėnesį, vienoje iš stovyklų prie Biržulio, šis nenuorama kartu su Vilniaus jaunųjų astronomų būrelio vadovu Vytautu Šlapkausku sumanė L. Kšivickio ir kitų Lietuvos senovės aprašinėtojų liudijimus patikrinti ir šitaip patvirtinus galutinai įtvirtinti. Pasitelkę būrį jaunųjų astronomų, Janapolės moksleivių ir netgi jų tėvelių, prisigamino deglų (ypač uoliai triūsė Bagdonų ir Kumžų šeimos), susirado, kas paveža, susitarė su kitų Žemaitijos miestų, miestelių, kaimų ir kaimelių gyventojais ir sutartą naktį pasiskirstę po piliakalnius lygiai pirmą valandą, o paskui ir antrąkart po pirmos penkiolika visi vienu metu uždegė deglus. Valio! Ugnys ant gretimų kalvų buvo puikiausiai matyti!
Senovės mįslių ir meno paslapčių gvildentojas, atkaklus Biržulio ežero apylinkių tyrinėtojas ir 1978-1993 kasinėjimų vadovas, dabar jau mokslų daktaras, profesorius ir net Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas, 1987 metais drauge su bendraminčiais įrodęs, kad užkūrus ugnis ant kalnų ir piliakalnių Lietuvoje žinias perduoti puikiausiai galima ir šiandien.
Dalyviai džiūgaudami strakaliojo, šūkavo ir glėbesčiavosi, matyt, pasijutę tikrai ne iš kelmo spirtais narsiųjų protėvių ainiais. O Šatrija netgi suskambo giesmėmis ir muzikomis – mat tenai vietos mokytoja Sofija Gedminienė buvo sukvietusi kone pusę Luokės miestelio gyventojų. Šventės būta įspūdingos. Ką ir kalbėti: tartum burtų lazdele mostelėjus nakties tamsybėje ugnis plykstelėjo vienu sykiu ant Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Širmės, Žąsūgalos, Šatrijos piliakalnių, Janapolio alko ir buvo puikiausiai matyti net 30-35 kilometrų spinduliu!
Šventosios Ugnies šventė ant Šatrijos.
Bus daugiau