Liuda Petkevičiūtė. RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ. III dalis

Liuda Petkevičiūtė RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ Širdžių darna ir ugnių sąšauka III dalis (tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )          Kadangi rengiantis Saulės mūšiui per piliakalnių virtines buvo perduotas ugnies ženklas vienytis, tad ir minint Baltų vienybės dieną baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje kviečiami rugsėjo 22 dieną tarp 20 ir 21 valandos kūrenti ugnis ant kalnų, piliakalnių ir kitose iškilmėms tinkamose vietose. Ši didinga apeiga reiškia mūsų, dar gyvų likusių baltų ainių, vienybę ir pagarbą protėvių narsai.          Pirmoji šventinė baltų vienybės ugnių sąšauka sužibo per 2005 metų Rudens Lygę, rugsėjo 23, Žemaitjoje, ant Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalanių. Sužibo ji Dariaus Ramančionio, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininko, rūpesčiu. O šiam šaunuoliui talkino būrys savanorių ir Linas Šedvilas iš Varnių regioninio parko. Darius Ramančionis, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas. Tai jo rūpesčiu 2005 sužibo pirmoji Baltų vienybės dienos ugnių sąšauka.          Jau kitais metais, minint Saulės mūšio 770 metines, tie smarkuoliai paragino prie sąšaukos prisijungti daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje. Taip kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėjo, o vienybės ugnys pamažu plėtėsi toli už Lietuvos sienų, tartum vėl daiktan sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas ar kažkada gyventas žemes. Taigi ugnių sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu: 2013 metais vienybės ugnys sušvito mažiausiai ant 100, 2014 – ant 120, 2015 – net ant 180 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Tikslus skaičius ir visos vietovės, ko gero, nė nežinomi. Didžiuliais laužais, įmantriomis ugnies skulptūromis ir mažomis, kukliomis ugnelėmis sužibo, atgijo šimtai kalnų, kalvų ir piliakalnių. Šventei įsitvirtinus iškart tartum savaime atgimė paprotys susisiekti su gretimai ugnį kuriančiais tautiečiais ir sutarti ją užkurt vienu metu, kad būtų galima matyti vienas kitą. Prieš iškilmes būtinai rengiama talka, tvarkoma aplinka, drauge ruošiamasi šventei: surenkamos šiukšlės, iš atsineštų akmenų sukraunamas aukuras, paruošiama ugniavietė, atsigabenama kiek reikiant malkų, iškeliamos šventinės vėliavos. Jei netoliese yra Lietuvos ar baltų istorijai svarbių vietų, surengiamas žygis jas aplankyti.          Susirinkus švęsti susipažįstama, sunešamos bendros vaišės, o vaišinantis ratu pasiunčiama kepaliukas ar abišalė duonos, kaušas giros, vienas kitam linkima sveikatos, darnos ir vienybės. Gražu, kai žmonės nuoširdžiai ir paprastai pasisako, kodėl jiems svarbi protėvių atmintis, šlovingi jų žygiai ir darbai, prisimena kadais krikščionybės nešėjų išžudytas baltų gentis, pamini svarbesnius įvykius, sugieda tautinę giesmę, sudainuoja vieną kitą bendrą dainą, šoka, linksminasi, sykiu palydi besileidžiančią saulę ar visi drauge skaičiuoja, kiek baltų vienybės ugnių gali iš savo pasirinktos vietos matyti. Tuo tikslu aukštai iškeliami deglai, leidžiamos ugnies tryškės arba uždegami skrajojantys žibintai.          Jau kurie metai šios puikios šventės rengėjai kviečia sąšaukos dalyvius adresu paveldas@aukuras.lt nurodyti vietą, kur bus uždegta ugnis, kas ją uždegs ir kaip galima su jais susisiekti. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame puikiai matyti, kur degė arba degs vienybės ugnys ir kas jas ruošiasi užžiebti. Tai svarbu bendrai vienybės pajautai, vieningam mintijimui vieniems apie kitus. Žemėlapį gali pamatyti kiekvienas norintis puslapyje www.aukuras.lt ar facebook „Baltų vienybės ugnies sąšauka“.          Rengiant tokius pobūvius visada naudinga pasikviesti labiau išprususį žmogų, kuris papasakotų apie baltų tautų praeitį, būdą, savitumą, gebėjimą vienytis ir gintis, apie protėvių gyvenseną, pasaulėžiūrą, papročius, padėtų atkurti ir senovines saulės palydų apeigas: juk Baltų vienybės diena kartu yra ir Rudens Lygė, nuo seno laikyta ypatinga švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, aukojamos aukos ir dėkojama: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai“.          Todėl ir šiandien per Lygę giedamos tam tikros lygiadienio giesmės, džiaugiamasi gausa ir skalsa, į sausų žolynų kuokštus surišami ir sudeginami per vasarą patirti sunkumai, nuovargis ir nuoskaudos. Jaunimas šoka, dainuoja, vartosi kūlio atkartodami gamtoje vykstančius virsmus.          Belieka priminti, kad visa toji džiugi pagava ir santalka neišdygo be niekur nieko, vien susitikus ir vyriškai šnektelėjus dviejų valstybių (Lietuvos ir Latvijos) seimams. Ją išaugino daugelio šviesuolių ilgų metų rūpestis ir triūsas, Norberto Vėliaus, Pranės Dundulienės, Rimutės Rimantienės, Marijos Gimbutienės, brolių Donato ir Leonardo Saukų, Angelės Vyšniauskaitės, Romo Batūros, Adomo Butrimo, Kazimiero Eigmino ir daugelio daugelio kitų mažesni bei didesni darbai. Tai jų skatinamas jaunimas kaip mokėjo, taip priešinosi tautinės savimonės naikai, kuri, beje, visu smarkumu tebesitęsia mielame mūsų krašte ir dabar.          Ugnies apeigos, tarybiniais laikais kone visiškai apmirusios, kaip ir paprotys ugnimi pagerbti ir per ją vienytis, vis dėlto mažomis, bet kaitriomis žarijomis ruseno įvairiose uždarose ir pusiau slaptose sueigose, gobiami ir tyliai kurstomi labiausiai susipratusių tautinio savitumo saugotojų.   Dariaus Ramančionio rūpesčiu Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klube „Aukuras“ buvo įsteigtas Baltų vienybės dienos ugnių sąšaukos žemėlapis. Visi, kas švenčia šią iškilią ir prasmingą šventę, kviečiami adresu paveldas@aukuras.lt pranešti apie savo kūrensimą ugnį.       Kūrėsi kraštotyros būreliai, tautinės muzikos pulkai, ilgainiui išaugę, iškeroję į vis didesnes, stipresnes draugijas, sambūrius, ramuvas ir romuvas. Naujausiais laikais rudens lygiadienio ugnies apeigas vieni pirmųjų suskato puoselėti Rimantas Braziulis, vėliau tapęs Lietuvos Žaliųjų judėjimo vadu, ir Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, o dabar žinomas tautosakininkas, skulptorius, visuomenės veikėjas.          Palankę Profsąjungų rūmuose veikusį Rimanto Matulio suburtą „Dainos“ klubą, iš kurio vėliau kilo „Raskila“, jie savo mokyklose patys įkūrė savanorių kuopas, kuriuose mokė bendraamžius bei jaunesnius mokinius senovinių dainų, šokių ir papročių. Lietuvos Žaliųjų vadas Rimantas Braziulis, kadaise – vienas iš uoliausių senųjų ugnies apeigų gaivintojų. Pasiskaitę A. Vyšniauskaitės raštų apie linamynio papročius, 1981 metų rugsėjo 22- ąją atgaivino šiaudinės Kuršio pamėklės deginimą – nuvykę į Bajorų kaimą Visorių apylinkėje netoli Vilniaus, prie garsaus Bajorų akmens su įduba, surengė ten puikią rudens lygiadienio šventę. Tai buvo gerokai primirštos, bemaž jau mirusios apeigos nauja pradžia.          Jau kitais ar dar kitais metais tie nepasėdos vyrukai ir merginos surengė talką ant Gedimino kapo kalno, sukrovė aukurą, įžiebė jame ugnį ir, antrindami žemyn riedančiai saulei, iškilmingai, su dainomis, nugabeno šventąją ugnelę žemyn, į Sereikiškių parką, tuomet dar Jaunimo sodą. Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas, vienas pirmųjų suskato gaivinti, puoselėti apmirusias lygiadienio ugnies apeigas.          Nuo tolei kasmet pavasario lygiadienį (kovo 20 dieną) pagerbdami kylančią saulę užkurdavo ugnį žemai, Jaunimo sode, ir pašlovinę ją nešdavo aukštyn, ant Gedimino kapo kalno, o rudeniui atėjus vėl nugarbindavo žemyn.          Šias apeigas pamėgo ir 1980 susibūręs VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto), ir 1982 Vytauto Musteikio įkurtas Vilniaus universiteto istorikų tautinių dainų mėgėjų pulkelis, ir dar daugelis kitų, vėliau atsiradusių. Nors visa tai buvo daroma tylomis, tarp savų, per daug nesigarsinant, paprotys švęsti būtent taip, senoviškai, su tam tikromis giesmėmis ir apeigomis, plito vis plačiau, kol po devyniasdešimtųjų ėmė šaukte šauktis visai tautai atskleidžiamas, padalinamas, garsiau pagarsinamas, kad juo galėtų džiaugtis kuo daugiau lietuvybei prijaučiančių. VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto) tautinės muzikos pulkas mūsų dienomis. Daugelio senbuvių plaukus jau išmargino žilos gijos.  Bus daugiau.   Komentarai