Lietuvių tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Vėles labai gerbė, todėl sugalvojo joms šventę. Yra išlikusių rašytinių šaltinių iš XIV – XV a., jog lietuviai rudenį (manoma, kad spalio pabaigoje ar lapkričio mėn. pradžioje) švęsdavę didelę savo šventę, kurioje ypatingai buvo atsimenami mirusieji.

Vėlinės eina po Visų Šventųjų dienos (lapkričio mėn. 1 d.), kuri Lietuvoje buvo gana nublukusi prieš Vėlinių papročius ir tradicijas. Kitados kapinėse žmonės rinkdavosi atsinešę valgių ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastiprintų mirusiųjų vėles. Mirusiųjų tėvų, protėvių, giminių vėlėms būdavo iškūrenama pirtis, keliamos vaišės. Pirmiausia vėlės būdavo kviečiamos nusiprausti, paskui – į vaišes. Vėlių laukė stalas, nukrautas valgiais, gėrimais. Po to valgius ir gėrimus žmonės nunešdavo į kapines , gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Vėlės būdavo laukiamos visuose namuose. Vėlinių išvakarėse joms būdavo paliekama vandens ir rankšluostis, laisva vieta prie stalo, neretai net atvertos durys ir langai, kad vėlėms būtų lengviau patekti į namus. Siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti. Buvo laikomasi rimties bei ramybės, draudžiama linksmintis.

Žmonės manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris nebijotų jų ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių“, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų pagerbimas.

Vėlinių dieną prisimenami šeimos mirusieji, aplankomi ir sutvarkomi jų kapai. Žvakių liepsnelės sušildo protėvių kapus. Tad ir mes bent vieną žvakelę neužmirškime uždegti ant užžėlusio, apleisto kapo.

Vėlinių dainos

KAS TAVI ŠAUKIA?

Kas tavi šaukia? Žalia varia
Puoni brali didie drauge
- Kuo tu, puonai, nuori? Žalia varia
Puoni broli didie drauge
- Vyrali nuoriu. Žalia varia
Puoni brolie didie drauge
- Ai, kas atvers vartus? Žalia varia
Puoni brolie didie drauge
- Mes atversim vartus. Žalia varia
Puoni brolie didie drauge
- Važavokit sveiki. Žalia varia
Puoni brolie didie drauge

MĖTAUJĖLA, MĖTAUJO

Mėtaujėla mėtaujo
Biednas sudaitėli, mėtaujo lylio (refr.)
Ka tu gailiai verki?
Ka smūtnas veidelis?
Pražuva skarbelis
Ir visas turtelis
Biednas sudaitėli
Kur tu prisiglausi?
Ar prie medelia?
Ar prie akmenėlia?
Medelis šakotas
Akmenėlis šaltas

OI LUNKELA, LUNKELA

Oi lunkela, lunkela
Oi lunkela, žalioji pievela
Oi mes pjausim šienelį
Oi mes pjausim, berneli, šienelį
Oi mes josim Rygužėn
Oi mes josim, berneli, Rygužėn
Slaunas miestas Rygužės
Da slaunesnis, berneli, Liškiava
Stovi vaiskas kai mūras
Stovi vaiskas, berneli, kai mūras
Bim kulipkos kai bitės
Bim kulipkos, berneli, kai bitės
Krenta vaiskas kai mūras
Krenta vaiskas, berneli, kai mūras
Liejas kraujas kai vanduo
Liejas kraujas, berneli, kai vanduo
Laka šunes kai levai
Laka šunes, berneli, kai levai

Oi toli tolumėla

Oi toli toli
Toli tolumėla
Toli mano giminėla
Až debesėlų 2x2

Siųsčiau paslalį
Ir meilų tarnelį
Kad pridūtų tėvutėlis
Šį vakarėlį

Nėr man paslalia
Nei miela tarnelia
Nepribuva tėvutėlis
Šį vakarėlį
[Taip pat motinėla, brolaitėlis, seserėla]

Ėjau per lauką

Ėjau per lauką –
Žali rugučiai.
Ėjau per antrą –
Žalia giružė.
Čiulba girios paukšteliai,
Ramin mano širdelę. 2x2

Čiulbat nečiulbat
Girios paukšteliai,
Nenuraminsit
Mano širdelės.
Aš neturiu tėvelio
Aš neturiu širdelės.

Ei toli, toli,
Mano tėvelis.
Ei toli, toli,
Mano senasis, -
Ant aukštojo kalnelio
Po sieraja žemele.
[Taip par motinėlę, brolelį, sesutę, močiutę ir t.t.]

Ei varnai

- Ei varnai varnai,
Juodasis varneli.
Kur tu buvai, kur lakiojai? 3x2

O kur tu gavai
Baltą rankužėlę
Su aukselio žiedeliu?

O aš tai buvau
Didžiam karužėly,
Kur karužius kariavo.

O ten aš gavau
Baltą rankužėlę
Su aukselio žiedeliu.

- Ei varnai, varnai,
Juodasis varneli,
Ar nematei sūnelį?

Tavo sūnytėlis,
Baltas dobilėlis,
Guli didžiam karely.

O ir surado
Savo sūnūžėlį
Tarp pilkųjų akmenėlių.

Tarp pilkų akmenų,
Juodame upely,
Juodam kraujo upely.

Kraujo upely
Galvelę keldamas
Žodužėlį tardamas:

- Ai, bent atsitrauk,
Senas tėvužėli,
Apges tavo širdelė.

O aš prieidamas
Prie jojo šalelės,
Sūnelį kilnodams.

- Kelkis, sūnytėli,
mano dobilėli,
imk į rankas kardelį.

- Aš negaliu kelti,
galvelės pakelti,
sunki namo galvelė.

Per mano galvelę,
Lėkė dvi kulkeli
Kaip sode dvi biteli.

Ei, atstok, šalin
Senas tėvužėli,
Užgaus tavo gelvelę.

Lėkė kulkužėlės
Kaipo bitužėlės
Vis per mūsų galveles.

Ai močiut, močiut,
Mano motinėle,
Reikėjo neauginti,-

Reikėjo suvystyti
Į žalius šilkelius
Įmesti į mareles,

O aš ten būčiau
Marelių narelis,
Pamaružių žvejelis.

medžiagą rinko Eglė Valančiūtė