Baltų vienybės diena ant Girnikų kalno, 2016.09.22
2016 m. rugsėjo 22 d. kviečiame ant aukščiausio Šiaulių rajone Girnikų kalno (Šiaulių r.) švęsti BALTŲ VIENYBĖS DIENOS ir RUDENS LYGIADIENIO. Tą dieną, sulygus dienai su naktimi, Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje ir kitose baltų gyvenamose ir istorinėse vietose bus uždegtos Baltų vienybės ugnys.
19.00 Renkamės ant Girnikų kalno. Talka: kalno aplinkos tvarkymas, pasiruošimas šventei: šakų rinkimas, malkų ir deglų ruošimas, aukuro sukrovimas. Atvykstant ant kalno atsivežkite po didesnį akmenį (ne mažesnį kaip du kumščiai) aukurui.
19.20 Stebėsime, kaip Lygiadienio Saulė leidžiasi ant Šatrijos kalno.
19.30 Aukuro užkūrimas. Baltų istorijos prisiminimai. Dainuojame lietuvių, latvių, prūsų dainas. Suneštinės vaišės (atsivežti).
20.40 Laukiame ugnies ženklo nuo Šatrijos. Ugnies ženklo perdavimas Šiaulių krašto piliakalniams. Baltų vienybės ugnies salvė.
Atvykstant pageidautina atsivežti: akmenį aukurui, pirštines talkai, vaišių, deglą, žvakę, „skraidantį žibintą“, prožektorių. Apsirenkite pagal oro sąlygas.
Kaip atvykti: Iš Šiaulių reikia važiuoti iki Kurtuvėnų. Kryžkelėje, kur yra rodyklė „Kurtuvėnai 1 km“, sukti į dešinę ir pravažiavus 1,5 km bus rodyklė „Girnikų kalnas“. Pasisukę į kairę už 2 km pamiškėje rasite rodyklę „Girnikų kalnas“. Pasisukę dešinėn, tiesiai miško keliuku kiek paėję užlipsite ant Girnikų kalno. Geriau atvykti nuosavu transportu (dviračiu, automobiliu ir kt.), nes nebus autobuso sugrįžimui. (Žiūrėti žemėlapį)
Laukiame ant kalno.
Organizatoriai:
Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas “Aukuras” ir asociacija „Kurtuvėnų bendruomenė“.
Daugiau teirautis tel. 860091403 (Darius), info@aukuras.lt
Apie sąšauką: aukuras.lt/baltu-vienybes-sasauka/
Baltų vienybės ugnies sąšaukos vietos ir dalyviai: https://www.google.com/maps/d/viewer?mid=146PvK2ZfQB9z7U1mAB05GuF3pXQ
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
IV dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Galiausiai 1992 metais Eglės Plioplienės, dabar jau visiems gerai žinomos tautinių papročių gaivintojos, visuomenės veikėjos ir įvairiausių tautinių švenčių rengėjos, rūpesčiu sumanyta saulei ir dievams už skalsą, derlių ir kitas vasaros gėrybes paaukoti, kaip nuo seno įprasta, ožį. Mintis daug kam patiko ir netgi buvo palaiminta paties N. Vėliaus. Skulptoriai Daumantas Kučas, Algis Kuzma ir Šarūnas Arbačiauskas ant Tauro kalno iš šiaudų padirbdino nediduką oželį, kuris gausaus būrio gerbėjų skambiom liaudies giesmėm apgiedotas ir gražių apeigų palydėtas kaitriame lygiadienio lauže dangun išrūko. Tas pat nutiko ir per 1993 metų rudens lygę.
1992 metais Eglės Plioplienės, dabar jau visiems gerai žinomos tautinių papročių gaivintojos, visuomenės veikėjos ir įvairiausių švenčių rengėjos, rūpesčiu sumanyta saulei ir dievams už skalsą, derlių ir kitas vasaros gėrybes paaukoti, kaip nuo seno įprasta, ožį. Čia matyti, kaip smagiai pleška V. Geraščenkos skulptūra „Ožių aukojimas“.
1994-aisiais skulptoriaus Daumanto Kučo šiaudinis ožys atsidūrė ant dailiai sukrautos malkų riesvės senamiestyje, Pilies gatvėje, prie Piatnickajos cerkvukės ir ten kėpsojo tol, kol senasis, padavimuose apdainuotas Ragučio aukuro akmuo į vietą stojos, kol rudens lygiadienių „žynys“ Ramūnas Abukevičius gražiausias Kornelijaus Platelio tam įvykiui sukurtas eiles skaitė, Vilniaus Romuvos krivis Jonas Trinkūnas aukurą naujoje vietoje senovinėmis apeigomis šventino, skambiausios ir seniausios lietuvių dainos aidėjo…
1995 metais skulptoriaus Donato Dumskio sukurtas didžiulis, daugiau kaip 6 metrų aukščio šiaudinis ožys, taipogi kuo skambiausiai apdainuotas, supleškėjo Gedimino kalno papėdėje. Aukojimą lydėjo iškilmingos apeigos: vasaros ugnis nuo Gedimino kalno buvo nunešta žemyn ir apgobta Žemutinėje pilyje, kad pavasario lygei išaušus ir vėl ant kalno pas žmones užkoptų.
1996, 1997, 1998 metų ožius gamino vis tas pats nenuilstantis Donatas Dumskis. Skulptūras jis papildė tam tikrais ženklais, žyminčiais kurį nors vieną šiltąjį metų mėnesį. Uždegant kiekvieną atskirą ženklą skambėjo geriausių Vilniaus giedorių dainuojamos senovinės lietuvių dainos, aidėjo nuostabūs Vydūno žodžiai.
1999 metais Vilniaus Kalnų parke pavyko surengti ligi tol nebūtus „Lygiadienio ugnies žaidimus“, kuriems skulptūras sukūrė Algis Garbačiauskas ir Kazys Venclova. O 2000-aisiais „Ugnies žaidimuose“ jau dalyvavo visas būrys skulptorių. Šitaip šiaudinio ožio aukojimas pamažu išaugo į kerinčią ugnies skulptūrų šventę, kurion pasidžiaugti menininkų sukurtomis liepsnojančiomis grožybėmis ir puikia muzika suplaukdavo minios žmonių.
Šiaudinio ožio aukojimas netruko išaugti į didžiulę ir didžiai įspūdingą ugnies skulptūrų šventę. Pamažu susidarė nemažas ugnies stebuklų sutvėrėjų būrys. Šioje nuotraukoje dalis jų: Stasys Juraška, Gediminas Piekuras, Eglė Plioplienė, Marius Grušas, Viktor Geraščenko, Rytas Belevičius, Kazys Venclovas, Kęstutis Musteikis, Arvydas Ališanka.
Be įprasto ožio, imta ręsti, pinti, rišti visokias įmantrias, sudėtingas, netgi judančias skulptūras. Kiekvienas kūrėjas stengėsi vis kitaip, vis išmaniau nustebinti šventės dalyvius. Pamažu susidarė nemažas ugnies stebuklų sutvėrėjų būrys: Donatas Dumskis, Arvydas Ališanka, Rytas Jonas Belevičius, Darius Bražiūnas, Marius Grušas, Algis Garbačiauskas, Viktoras Geraščenka, Stasys Juraška, Kęstutis Musteikis, Gediminas Piekuras, Kazys Venclovas. Sulig metais šventė plėtėsi, augo, gražėjo, pamažu „pasisėjo“ į kitus miestus ir ten sudygo savitais daigais, suvešėjo nebūtais želmenimis.
Štai jau vienuolika metų, kaip Baltų vienybės dieną ugnimis sumirga Gintaro įlankos vandenys Juodkrantėje. Ugnies skulptūras kurti ir Gintaro įlankoje statyti pradėjo tenykštis skulptorius Albertas Danilevičius. Pirmoji jo skulptūra „Ženklas“ suliepsnojo 2003 metais per vasarvidį (Rasas). Jau kitais, 2004 metais šio menininko darbas „Garnys“ buvo supleškintas Baltų vienybės garbei. Nuo tada kasmet pavasarį Kuršių nerijoje, Juodkrantėje plūkiasi skulptorių kuopa. Gintaro įlankoje jie palieka po įspūdingą nendrinę skulptūrą, o kartais net ir dvi. Per vasarą tos skulptūros džiugina praeivių akis, o rudenį, rugsėjo 22 dieną būna iškilmingai sudegintos, pagerbiant saulės palydas ir protėvių atminimą.
Juodkrantės Gintaro įlankoje ugnies skulptūras statyti 2003 metais pradėjo tenykštis skulptorius Albertas Danilevičius.
Brolių Kęstučio ir Vytauto Musteikių ugnies skulptūra „Mėnuo saulužę vedė“, skirta protėviams ir jų paliktiems padavimams pagerbti. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2012.
Musteikio ugnies skulptūra „Žaltys saulės saugotojas“, skirta seniesiems Lygės padavimams atminti. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2013.
Senovės lietuviai, kaip ir jų bočių bočiai, šią dieną džiaugdavosi skalsa, dėkodavo už ją, aukodami aukas ir degdami ugnis atsisveikindavo su žiemos poilsio iškeliaujančia saule. Pagaminti meno kūrinį, sudėti į jį savo išmonę, širdį, skirti jam nemažai laiko, jėgų ir kantrybės, o paskui sudeginti jį, kad trumpam plykstelėjusi liepsna pakerėtų šventės dalyvius, pakylėtų jų dvasią – tokia tapo šių dienų Lygės apeiga, tokia jos auka.
Baltų vienybės iškilmės Juodkrantėje tapo ypačiu, jaudinančiu reginiu. Skulptoriaus V. Musteikio „Krikštas“, skirtas atėjūnų krikščionybės nešėjų išnaikintoms baltų gentims atminti. Kvapą gniaužė bežiūrint į šią didingą liepsnojančią auką
Puikiai tinka ji ir protėvių atminimui pagerbti. Štai praėjusiais, 2014 metais, minint Gintaro įlankos liepsnojančių stebuklų dešimtmetį, Baltų vienybės dienai ir atėjūnų krikščionybės nešėjų išnaikintoms baltų gentims paminėti skulptorius Vytautas Musteikis skyrė net du darbus. Vieną jų pavadino „Krikštas“. Mat senais laikais, dar iki krikščionybės, protėviai kapus žymėjo ne kryžiais, o krikštais, vaizduojančiais Pasaulio medį – tiltą tarp šio ir ano pasaulių, be to, nuolatinio gyvasties atsinaujinimo ženklą.
Šį įspūdingą savo darbą Vytautas skyrė grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų gentims atminti, kviesdamas tartum maldą kartoti SĖLIŲ, ŽIEMGALIŲ, NALŠĖNŲ, DELTUVIŲ, GALINDŲ, KURŠIŲ, PRŪSŲ, DAINUVIŲ, POLEKSĖNŲ, SŪDUVIŲ, JOTVINGIŲ, GUDŲ ir GUDONŲ vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti. Todėl privalu su padėka minėti šias gentis kas kartą, kai pagalvojame apie savo šaknis, protėvius, likimą.
Tartum maldą privalom kartoti SĖLIŲ, ŽIEMGALIŲ, NALŠĖNŲ, DELTUVIŲ, GALINDŲ, KURŠIŲ, PRŪSŲ, DAINUVIŲ, POLEKSĖNŲ, SŪDUVIŲ, JOTVINGIŲ, GUDŲ ir GUDONŲ vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti.
Deja, daugelio genčių net vardų nebežinome. Jos ištirpo tarp kitų tautų, kaip Pomeranijos ar Dnepro baltai arba nenuoramos keliauninkai gudai, kitaip gudonai. Atmintį apie pastaruosius savo raštuose atgaivino senosios baltų praeities tyrinėtoja Jūratė Statkutė-Rosales, pastebėjusi, kad šį vardą mini dar senovės graikų istorikas Herodotas (IXa.p.m.e.). Gudai, mūsų protėvių giminaičiai, kadais gyvenę į rytus nuo Vystulės (dabar Vyslos), laivais, pritaikytais ne tik plaukti, bet ir važiuoti, iš savo protėvynės nusidangino net į Pirėnų pusiasalį ir ten apsistojo. Apie tai mena Kastilijos (Ispanija) karaliaus Alfonso X Išmintingojo (1221-1284) metraščiai.
Kastilijos (Ispanija) karalius Alfonsas X, dėl iškilaus proto ir gilios išminties pramintas Išmintinguoju.
Gudonams pagerbti skulptorius padirbo tokį ratuotą laivą ir paleido jį pliuškentis tarp kuršmarių vilnių, o atėjus laikui užkūrė deglais, kad jis, kaip ir kitos skulptūros, kitos aukos protėviams ir dievams, nutviekstų Gintaro įlanką smagiais liepsnų liežuviais. Beje, reikšminga, kad sykiu su Vytautu ir kitais kūrėjais tą pavasarį petys petin darbavosi ir autorius iš Ispanijos, Chordi Navaras Navaretė (Jordi Navarro Navarrete).
Kartu su Vytautu Musteikiu, jo bičiuliu ir bendražygiu Dariumi Ramančioniu bei kitais šauniais darbštuoliais, baltų vienybės ugnių sąšaukos gaivintojais, noriu pakviesti visus ne tik užkurti ugnis Baltų vienybės dieną, ne tik laiku pranešti, kad jos būtų pažymėtos sąšaukų žemėlapy, ne tik atlikti tas priedermes ir apeigas, kurios jau atgaivintos, bet į gražų šventės vainiką įpinti dar vieną itin reikalingą paprotį: kūrendami ugnis ir mintydami apie savo būtį, dabartį ir ateitį, visi vienu metu su didžiausiu dėkingumu ir pagarba paminėkime kadais išžudytas gentis. Dainuodami dainas, giedodami giesmes, eidami ratelius apie šventąją ugnį ar šnekučiuodamiesi apie savo tautos ištakas bei tolyn vingiuojančius būsimų amžių kelius takelius vis kartokime ir kartokime, nesiliaukime kartoti jų vardus. Tarkime tuos pakiliai ir garsiai, kaip turi būti tariami didvyrių vardai. Nei sau, nei kitiems neleiskime jų užmiršti.
Tūkstančiai piliakalnių, alkų, milžinkapių ir kitų atmintinų vietų laukia juos branginančių žmonių ir šventos ugnies. Šventos, nes būtent ji mus vienija, šildo ir gelbsti, būtent ji atveria santalkos gėriui mūsų širdis, kaip ir kadaise. Padėkime jai įsižiebti vardan garbingos mūsų, baltų, praeities ir šviesios ateities. Ir vardan tų, kurie dėl jos galvas padėjo.
Jūratės Statkutės-Rosales atrastiems gudams-gudonams skirta V. Musteikio ir L. Petkevičiūtės ugnies skulptūra „Mįslingi gudonų keliai ir kelionės“.
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
III dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Kadangi rengiantis Saulės mūšiui per piliakalnių virtines buvo perduotas ugnies ženklas vienytis, tad ir minint Baltų vienybės dieną baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje kviečiami rugsėjo 22 dieną tarp 20 ir 21 valandos kūrenti ugnis ant kalnų, piliakalnių ir kitose iškilmėms tinkamose vietose. Ši didinga apeiga reiškia mūsų, dar gyvų likusių baltų ainių, vienybę ir pagarbą protėvių narsai.
Pirmoji šventinė baltų vienybės ugnių sąšauka sužibo per 2005 metų Rudens Lygę, rugsėjo 23, Žemaitjoje, ant Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalanių. Sužibo ji Dariaus Ramančionio, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininko, rūpesčiu. O šiam šaunuoliui talkino būrys savanorių ir Linas Šedvilas iš Varnių regioninio parko.
Darius Ramančionis, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas. Tai jo rūpesčiu 2005 sužibo pirmoji Baltų vienybės dienos ugnių sąšauka.
Jau kitais metais, minint Saulės mūšio 770 metines, tie smarkuoliai paragino prie sąšaukos prisijungti daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje. Taip kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėjo, o vienybės ugnys pamažu plėtėsi toli už Lietuvos sienų, tartum vėl daiktan sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas ar kažkada gyventas žemes. Taigi ugnių sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu: 2013 metais vienybės ugnys sušvito mažiausiai ant 100, 2014 – ant 120, 2015 – net ant 180 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Tikslus skaičius ir visos vietovės, ko gero, nė nežinomi.
Didžiuliais laužais, įmantriomis ugnies skulptūromis ir mažomis, kukliomis ugnelėmis sužibo, atgijo šimtai kalnų, kalvų ir piliakalnių.
Šventei įsitvirtinus iškart tartum savaime atgimė paprotys susisiekti su gretimai ugnį kuriančiais tautiečiais ir sutarti ją užkurt vienu metu, kad būtų galima matyti vienas kitą. Prieš iškilmes būtinai rengiama talka, tvarkoma aplinka, drauge ruošiamasi šventei: surenkamos šiukšlės, iš atsineštų akmenų sukraunamas aukuras, paruošiama ugniavietė, atsigabenama kiek reikiant malkų, iškeliamos šventinės vėliavos. Jei netoliese yra Lietuvos ar baltų istorijai svarbių vietų, surengiamas žygis jas aplankyti.
Susirinkus švęsti susipažįstama, sunešamos bendros vaišės, o vaišinantis ratu pasiunčiama kepaliukas ar abišalė duonos, kaušas giros, vienas kitam linkima sveikatos, darnos ir vienybės. Gražu, kai žmonės nuoširdžiai ir paprastai pasisako, kodėl jiems svarbi protėvių atmintis, šlovingi jų žygiai ir darbai, prisimena kadais krikščionybės nešėjų išžudytas baltų gentis, pamini svarbesnius įvykius, sugieda tautinę giesmę, sudainuoja vieną kitą bendrą dainą, šoka, linksminasi, sykiu palydi besileidžiančią saulę ar visi drauge skaičiuoja, kiek baltų vienybės ugnių gali iš savo pasirinktos vietos matyti. Tuo tikslu aukštai iškeliami deglai, leidžiamos ugnies tryškės arba uždegami skrajojantys žibintai.
Jau kurie metai šios puikios šventės rengėjai kviečia sąšaukos dalyvius adresu paveldas@aukuras.lt nurodyti vietą, kur bus uždegta ugnis, kas ją uždegs ir kaip galima su jais susisiekti. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame puikiai matyti, kur degė arba degs vienybės ugnys ir kas jas ruošiasi užžiebti. Tai svarbu bendrai vienybės pajautai, vieningam mintijimui vieniems apie kitus. Žemėlapį gali pamatyti kiekvienas norintis puslapyje www.aukuras.lt ar facebook „Baltų vienybės ugnies sąšauka“.
Rengiant tokius pobūvius visada naudinga pasikviesti labiau išprususį žmogų, kuris papasakotų apie baltų tautų praeitį, būdą, savitumą, gebėjimą vienytis ir gintis, apie protėvių gyvenseną, pasaulėžiūrą, papročius, padėtų atkurti ir senovines saulės palydų apeigas: juk Baltų vienybės diena kartu yra ir Rudens Lygė, nuo seno laikyta ypatinga švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, aukojamos aukos ir dėkojama: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai“.
Todėl ir šiandien per Lygę giedamos tam tikros lygiadienio giesmės, džiaugiamasi gausa ir skalsa, į sausų žolynų kuokštus surišami ir sudeginami per vasarą patirti sunkumai, nuovargis ir nuoskaudos. Jaunimas šoka, dainuoja, vartosi kūlio atkartodami gamtoje vykstančius virsmus.
Belieka priminti, kad visa toji džiugi pagava ir santalka neišdygo be niekur nieko, vien susitikus ir vyriškai šnektelėjus dviejų valstybių (Lietuvos ir Latvijos) seimams. Ją išaugino daugelio šviesuolių ilgų metų rūpestis ir triūsas, Norberto Vėliaus, Pranės Dundulienės, Rimutės Rimantienės, Marijos Gimbutienės, brolių Donato ir Leonardo Saukų, Angelės Vyšniauskaitės, Romo Batūros, Adomo Butrimo, Kazimiero Eigmino ir daugelio daugelio kitų mažesni bei didesni darbai. Tai jų skatinamas jaunimas kaip mokėjo, taip priešinosi tautinės savimonės naikai, kuri, beje, visu smarkumu tebesitęsia mielame mūsų krašte ir dabar.
Ugnies apeigos, tarybiniais laikais kone visiškai apmirusios, kaip ir paprotys ugnimi pagerbti ir per ją vienytis, vis dėlto mažomis, bet kaitriomis žarijomis ruseno įvairiose uždarose ir pusiau slaptose sueigose, gobiami ir tyliai kurstomi labiausiai susipratusių tautinio savitumo saugotojų.
Dariaus Ramančionio rūpesčiu Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klube „Aukuras“ buvo įsteigtas Baltų vienybės dienos ugnių sąšaukos žemėlapis. Visi, kas švenčia šią iškilią ir prasmingą šventę, kviečiami adresu paveldas@aukuras.lt pranešti apie savo kūrensimą ugnį.
Kūrėsi kraštotyros būreliai, tautinės muzikos pulkai, ilgainiui išaugę, iškeroję į vis didesnes, stipresnes draugijas, sambūrius, ramuvas ir romuvas. Naujausiais laikais rudens lygiadienio ugnies apeigas vieni pirmųjų suskato puoselėti Rimantas Braziulis, vėliau tapęs Lietuvos Žaliųjų judėjimo vadu, ir Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, o dabar žinomas tautosakininkas, skulptorius, visuomenės veikėjas.
Palankę Profsąjungų rūmuose veikusį Rimanto Matulio suburtą „Dainos“ klubą, iš kurio vėliau kilo „Raskila“, jie savo mokyklose patys įkūrė savanorių kuopas, kuriuose mokė bendraamžius bei jaunesnius mokinius senovinių dainų, šokių ir papročių.
Lietuvos Žaliųjų vadas Rimantas Braziulis, kadaise – vienas iš uoliausių senųjų ugnies apeigų gaivintojų.
Pasiskaitę A. Vyšniauskaitės raštų apie linamynio papročius, 1981 metų rugsėjo 22- ąją atgaivino šiaudinės Kuršio pamėklės deginimą – nuvykę į Bajorų kaimą Visorių apylinkėje netoli Vilniaus, prie garsaus Bajorų akmens su įduba, surengė ten puikią rudens lygiadienio šventę. Tai buvo gerokai primirštos, bemaž jau mirusios apeigos nauja pradžia.
Jau kitais ar dar kitais metais tie nepasėdos vyrukai ir merginos surengė talką ant Gedimino kapo kalno, sukrovė aukurą, įžiebė jame ugnį ir, antrindami žemyn riedančiai saulei, iškilmingai, su dainomis, nugabeno šventąją ugnelę žemyn, į Sereikiškių parką, tuomet dar Jaunimo sodą.
Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas, vienas pirmųjų suskato gaivinti, puoselėti apmirusias lygiadienio ugnies apeigas.
Nuo tolei kasmet pavasario lygiadienį (kovo 20 dieną) pagerbdami kylančią saulę užkurdavo ugnį žemai, Jaunimo sode, ir pašlovinę ją nešdavo aukštyn, ant Gedimino kapo kalno, o rudeniui atėjus vėl nugarbindavo žemyn.
Šias apeigas pamėgo ir 1980 susibūręs VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto), ir 1982 Vytauto Musteikio įkurtas Vilniaus universiteto istorikų tautinių dainų mėgėjų pulkelis, ir dar daugelis kitų, vėliau atsiradusių. Nors visa tai buvo daroma tylomis, tarp savų, per daug nesigarsinant, paprotys švęsti būtent taip, senoviškai, su tam tikromis giesmėmis ir apeigomis, plito vis plačiau, kol po devyniasdešimtųjų ėmė šaukte šauktis visai tautai atskleidžiamas, padalinamas, garsiau pagarsinamas, kad juo galėtų džiaugtis kuo daugiau lietuvybei prijaučiančių.
VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto) tautinės muzikos pulkas mūsų dienomis. Daugelio senbuvių plaukus jau išmargino žilos gijos.
Bus daugiau.
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
II dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Taigi 1236 metais, Saulės žemėje (spėjama, netoli dabartinių Šiaulių, Tautinio ir Mūšos santakoje) būtent rugsėjo 22 įvyko lemtingas Saulės mūšis, kurio metu susivienijusios baltų gentys, daugiausia lietuvių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, sumušė kalavijuočių kariuomenę ir šitaip atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir kaimynines gentis.
Daugelis dar ir šiandien tebesuka galvą: kaip šitokia galybė gynėjų (metraščių duomenimis, apie 4-5 tūkstančiai vyrų) gebėjo taip greit susižinoti ir šitaip spėriai draugėn susivienyti neįžengiamų girių ir liūliuojančių pelkių krašte bemaž be jokių kelių ir vieškelių?
Pasirodo, žinia apie užpuolikus pasklido akies moju. Lygiai taip pat staigiai nuvilnijo ir šūkis vienytis. O pasklido ir nuvilnijo jie ugnies ženklais per kalnelius, kalvas, piliakalnius. Ką ten – ištisas virtines piliakalnių! Mat šitiek jų mūsų protėviai kadais supylė ne tik gintis, bet ir perduoti svarbias žinias: naktį ugnimi (kaip kad ir nūdien jūreiviai jas perduoda žibintais), o dieną dūmais, degindami šlapias malkas ir šatras (iš čia ir piliakalnių karalienės Šatrijos pavadinimas).
Artimesni kalnai, kalneliai, spėjama, tiesiog susišaukdavo – ko gero, kaip tik todėl daugelis jų Žemaitijos kalvų grandinėje Tauragės, Šilalės, Telšių, Kelmės, Šiaulių apylinkėse iki šiolei vadinami Šaukėnų, Šaukoto, Šauksmo, Gaudkalnių, Sargų vardais. Sumaniai naudojami jie veikė, kaip veikia akimis, ausimis ir kūno gyslomis perduodamas žinia apie patirtą arba artėjantį smūgį ir tuo pačiu keliu žaibo greičiu grįžtantis ženklas smogti atgal. Šį garso ir ugnies „telegrafą“ mūsų pelkėtame ir klaidžiame krašte protėviai naudojo per amžių amžius, nuo neatmenamos senų senovės.
Jau daug vėliau apie tai „Prūsų žemės metraščiuose“ rašė Petras Dusburgietis (1326), „Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą apybraižų“ (1384-1402) rašytojai braižytojai, galiausiai jų pasakojimų prisiskaitęs ir po Lietuvą ilgai keliavęs garsus lenkų istorikas, rašytojas ir mąstytojas, stropus Lietuvos piliakalnių tyrėjas ir kasinėtojas Liudvikas Kšivickis (1859-1941) veikale „Žemaičių senovė“ (1905).
Beje, po Saulės kautynių į šipulius subakintas kalavijuočių ordinas nebeatsipeikėjo ir buvo panaikintas. Taigi Lietuvai toji pergalė pelnė šiek tiek atokvėpio: 1244 metais kuršius ir atokesnius lietuvių žemių paribius iš Livonijos vėl pradėjo puldinėti jau kita, kryžeivių (kitaip vokiečių, arba teutonų), „rikiuotė“ (Ordo Teutonicus).
Būtent šį galingą, gerai išmankštintų galvažudžių susivienijimą 1226 metais ne kas kitas, o lenkų (reikšminga, ar ne?) kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187-1247) pasikvietė į Mozūriją, „užrašęs“ jam Kulmo sritį, kad tasai „sutramdytų“ prūsus, neva grasinusius šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Negana to, šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX ordino vadeivai (magistrui) Hermanui fon Zalcai vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias tik pavyks užkariauti.
Kryžeivių, kitaip vokiečių, arba teutonų, „rikiuotės“ plėšikėliai. 1230–1249 metais kruvinoji vokiečių „rikiuotė“ užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti rimtą grėsmę kuršiams, žemaičiams ir lietuviams.
Popiežiaus Honorijaus III palaimintas nelemtasis Mozūrų, Kujavijos, o vėliau ir Krokuvos kunigaikštis, 1217-1223 pats kasmet rengęs kryžiaus žygius į Prūsus, nesiliovė siaubęs šių garbingų genčių ir išvien su kryžeiviais, kol galiausiai jos buvo visiškai sunaikintos. Būtent šito veikėjo bukumas, gobšumas ir žiaurumas pražūtingai pakeitė ne tik Prūsos, bet ir Lietuvos, Latvijos, o ir visos Europos būties tėkmę. Konrado uoliai talkinama 1230–1249 metais kruvinoji vokiečių „rikiuotė“, kitaip ordinas, užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti rimtą grėsmę kuršiams, žemaičiams ir lietuviams, nors, kita vertus, Saulės mūšį bloguoju minėdama, giliau Lietuvon atmaklinti išdrįso tik 1283 metais.
Lietuva per tą laiką susitelkė, sutvirtėjo, išplėtė savo kariauną, valdas ir labai rimtai pasiruošė gynybai, ilgam ir sunkiam, šimtmečius trukusiam karui su popiežių siundomais galvažudžiais grobikais. Taigi, ko gero, būtent Saulės pergalės dėka šiandieną tebesame, tebeskamba mūsų kalba, tebeklesti miela brangi Lietuvėlė, kurios ir vardas kilęs iš tų laikų, kai būdavo gebama ugnimi lyg žaibu telktis, vienytis, draugėn lietis, o susiliejus vieningai veikti, gelbėtis ir gintis.
Nelemtasis lenkų (reikšminga, ar ne?) kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187-1247), popiežiaus Honorijaus III pavedimu 1217-1223 rengęs kryžiaus žygius Prūsijon ir galiausiai 1226 talkon pasikvietęs vokiečių (teutonų), kitaip dar kryžeivių, galvažudžių „rikiuotę“. Tai jo pastangomis prūsai ir daugelis kitų baltų genčių buvo visai sunaikinti, o likusių (lietuvių, žemaičių ir latvių) būtis pakrypo pražūtinga naikos linkme.
Liūdna, slogu ir nesmagu, kad Saulės mūšis, tasai neprilygstamas protėvių žygdarbis, ilgus metus nebuvo nei deramai paminėtas, nei pagerbtas. Tik 1986 metais 750-ąsias Saulės mūšio metines kiek padoriau atšventė Šiauliai bei Jelgava ir nuo tolei šią dieną iškilmingai pamini kasmet. 1995 prie jų prisidėjo Joniškis, o kiek vėliau – ir kiti Lietuvos bei Latvijos miestai.
Ir štai pagaliau šiai nepaprastai svarbiai pergalei pagerbti 2000 metais Lietuvos ir Latvijos seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena (latvių Baltu vienības diena), kuri Lietuvoje tapo viena iš atmintinų dienų, o Latvijoje – valstybine švente.
Kas gi tie baltai? Vokiečių kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, be kita ko, išleidęs lietuvių kalbos žodyną (Wörterbuch der Littauischer Sprache, Königsberg, 1850), lietuvių liaudies dainų rinkinį (Littauische Volkslieder, Berlin, 1853) ir net Kristijono Donelaičio raštus (Litauische Dichtungen: nach den Königsberger Handschriften, Königsberg, 1869), Georgas Neselmanas (1811-1881) devyniolikto šimtmečio viduryje savo knygoje „Senoji prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preussen, 1845) šitaip pavadino lietuvius, latvius ir jiems giminingas gentis (žiemgalius, žemaičius, sėlius, latgalius, nalšėnus, deltuvius, skalvius, prūsus, jotvingius, dainuvius, galindus, sūduvius ir kitus) – mat visos jos nuo seno gyveno prie Baltijos jūros.
Naujausi tyrimai rodo, kad platėliausio, senąja prokalbe kalbėjusio prabaltų vandenyno kadaise tyvuliuota visoje Europoje. Šiandien iš jo beliko tik dvi nedidelės salelės – mes, lietuviai, ir mūsų broliai latviai. Stačiai stebuklas, kad tebesame, kad tebeturime šį mažytį ir tokį gražų žemės lopinėlį, Lietuva vadinamą, ir kad tebekalbam vis ta pačia, nuo senosios prokalbės mažai tenutolusia protėvių kalba, tokia skambia ir tokia išmintinga, kad lygios jai tarp gyvųjų kalbų jau nebėra.
Daugintis. „Saulės mūšis“. Drobė, aliejus. 2007.
Todėl šią laimę, šį stebuklą stačiai būtina gerbti, tausoti, geruoju minėti ir deramai švęsti. O kaip?
Žinia apie kalavijuočių antpuolį ugnies ženklais pasklido taip greit ir gentys susivienijo taip spėriai, kad užpuolikai nespėjo susigaudyti ir buvo užklupti nepasirengę. Vadinas, šventės ašimi tiesiog privalo tapti ugnis – kad jos liepsnos nuskaistintų sielas, jos švytėjimas naktyje teiktų vilties ir paguodos, o kaitra sušildytų ir suvienytų širdis. O svarbiausia, kad ji perduotų žinią šalimai gyvuojantiems, jog esam, jog budim, jog irgi švenčiam…
Beje, tai, kad užkūrus ugnis ant kalnų ir piliakalnių Lietuvoje žinias perduoti puikiausiai galima ir šiandien, 1987 metais įrodė tuomet dar jaunas, ugningas archeologas, meno istorikas, atkaklus Biržulio ežero apylinkių tyrinėtojas ir 1978-1993 kasinėjimų vadovas, dabar jau mokslų daktaras, profesorius ir net Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.
Gražu, kai Baltų vienybės ugnis uždegama sutvarkytoje aplinkoje, gėlėmis iškaišytame ugniakure.
Liepos mėnesį, vienoje iš stovyklų prie Biržulio, šis nenuorama kartu su Vilniaus jaunųjų astronomų būrelio vadovu Vytautu Šlapkausku sumanė L. Kšivickio ir kitų Lietuvos senovės aprašinėtojų liudijimus patikrinti ir šitaip patvirtinus galutinai įtvirtinti. Pasitelkę būrį jaunųjų astronomų, Janapolės moksleivių ir netgi jų tėvelių, prisigamino deglų (ypač uoliai triūsė Bagdonų ir Kumžų šeimos), susirado, kas paveža, susitarė su kitų Žemaitijos miestų, miestelių, kaimų ir kaimelių gyventojais ir sutartą naktį pasiskirstę po piliakalnius lygiai pirmą valandą, o paskui ir antrąkart po pirmos penkiolika visi vienu metu uždegė deglus. Valio! Ugnys ant gretimų kalvų buvo puikiausiai matyti!
Senovės mįslių ir meno paslapčių gvildentojas, atkaklus Biržulio ežero apylinkių tyrinėtojas ir 1978-1993 kasinėjimų vadovas, dabar jau mokslų daktaras, profesorius ir net Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas, 1987 metais drauge su bendraminčiais įrodęs, kad užkūrus ugnis ant kalnų ir piliakalnių Lietuvoje žinias perduoti puikiausiai galima ir šiandien.
Dalyviai džiūgaudami strakaliojo, šūkavo ir glėbesčiavosi, matyt, pasijutę tikrai ne iš kelmo spirtais narsiųjų protėvių ainiais. O Šatrija netgi suskambo giesmėmis ir muzikomis – mat tenai vietos mokytoja Sofija Gedminienė buvo sukvietusi kone pusę Luokės miestelio gyventojų. Šventės būta įspūdingos. Ką ir kalbėti: tartum burtų lazdele mostelėjus nakties tamsybėje ugnis plykstelėjo vienu sykiu ant Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Širmės, Žąsūgalos, Šatrijos piliakalnių, Janapolio alko ir buvo puikiausiai matyti net 30-35 kilometrų spinduliu!
Šventosios Ugnies šventė ant Šatrijos.
Bus daugiau
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
I dalis
Nustebino vieno nemažo miesto vienoje tautinės veiklos įstaigoje (etninės kultūros centre) nugirstas labai nuoširdus patarimas:
– Pamanyk: baltų vienybė, baltų vienybė… Jeigu darote šventę, tai bent jau kelkit į savaitgalį – daugiau norinčių susirinktų…
Nustebau. Teisybė, žmonės daug ko nežino, bet kad tokie žmonės ir tokių dalykų?! Akimoju supratau, kad vis dėlto maža tėra savaime suprantamų tiesų, kad reikia kalbėti, aiškinti, rašyti, o tiems, kam rūpi – atidžiai paskaityti. Gal tuomet vėl atgims, sustiprės tautiniai, o ne „etniniai“ pamatai? Ir ne „centruose“, „konferencijose“ ar „komitetuose“, o bendrijose, sambūriuose, draugijose, talkose, kuopose ar sueigose jie ims stiprėti? O laikui bėgant netgi „Tautos namuose“ arba štai „Tautos rūmuose“, kaip kad, pavyzdžiui, jau yra Latvijoj? Negana to, šventes ten ir vėl bus pradėta švęsti ir apeigas apeiti, o ne „daryti“ ar „atlikti“?
Taigi: RUGSĖJO 22 – YPATINGA DIENA. Ir ne vienu kokiu, o mažiausiai trim ar net keturiais rimtais žvilgiais ir antra tiek smulkesnių atžvilgių. Kodėl būtina, kodėl privalu ją švęsti ir kodėl nevalia tos šventės perkelti patogiam savaitgaliui?
Šiandienos pasauliui rugsėjo 22- oji reikšminga kaip metų šimtadienis. Mat ji yra 265- oji metų diena ir jai baigiantis ligi Naujųjų metų telieka vos šimtas parų.
Skulptoriaus K. Musteikio „Lygiadienis“. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2013.
Nuo seno šią dieną švenčiama ir Rudens Lygė (lygiadienis), mat rugsėjo 22-23 dieną kone iki pat rugsėjo 26 visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa daugmaž vienoda, kol vėliau, jau po 26-osios, šiauriniame pusrutulyje pradeda nusverti naktis, o pietiniame – priešingai, sulig diena vis ilgėja diena. Taigi Lygė yra visuotinė šventė, kaip ir Rasos arba Kalėdos, nuo amžių per amžius švenčiama visų pasaulio tautų.
Tačiau mums ir mūsų broliams latviams, gyviems likusiems kadaise gausingų baltų genčių palikuonims, rugsėjo 22- oji svarbi ir dėl kitų dalykų.
Augusto Ramono „Saulės mūšis“
Taip jau susiklostė, kad būtent tą dieną 1921 metais Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos į Tautų Sąjungą, įkurtą 1919 metų pradžioje, pasibaigus I pasauliniam karui. Beje, ši didžia telkėja, taikytoja ir teisuole apsišaukusi bendrija jau už poros mėnesių parodė, kokia prasta taikdarė yra iš tikrųjų: 1919 lapkričio 17 dieną ji sutrukdė lietuviams atgauti Vilnių: „Sumuštus lenkus užstojo Tautų sąjungos kontrolės komisija, kurios priešaky stovėjo prancūzų pulkininkas Chardigny“. (Savanorių žygiai I, P. Ruseckas, 1937, psl. 51).
Tautų Sąjunga, apsiginklavusi vien plikais šūkiais ir varžoma savo pačios ribotumo, nė kiek negelbėjo tautoms nuoširdžiau broliautis,.taigi su metais tik
geibo, menko, kol 1939 visai neteko svarbos ir, dar kiek pasmilkusi, 1946 metais pasiskelbė galutinai subyranti ir perduodanti įgaliojimus Jungtinėms Tautoms, kurios, JAV, TSRS, Didžiosios Britanijos ir Kinijos susitarimu, radosi 1945 metais, pasibaigus II pasauliniam karui ir Jungtinių Tautų Nuostatas (Chartiją) pasirašius 51 pasaulio valstybei. Beje, į Jungtines Tautas Lietuva tebuvo priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną.
Na ir pagaliau ketvirtoji didžioji priežastis šviesiai ir džiugiai minėti rugsėjo dvidešimt antrąją: kadaise, 1236 metais, Saulės žemėje (spėjama, netoli dabartinių Šiaulių, Tautinio ir Mūšos santakoje) būtent rugsėjo 22 įvyko lemtingas Saulės mūšis, kurio metu susivienijusios baltų gentys, daugiausia lietuvių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, sumušė kalavijuočių kariuomenę ir šitaip atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir kaimynines gentis.
Žemaičių kunigaikštis Vykintas.
Kas gi tie kalavijuočiai? Popiežiai nuo seno steigė tam tikras kariuomenes, kitaip rėdas, rikiuotes, žemėms grobti ir vadino jas ordinais (lotynų ordo, -inis – rikiuotė, tvarka). Kokia toji rėda arba rikiuotė? Pagal popiežiaus teisę, tai baudėjų ir grobikų gauja, valdoma vyskupo. Du trečdaliai jos užgrobtų žemių atitekdavo vyskupui, o trečdalis – patiems grobikams. Vadą, kitaip magistrą (lotynų magister – vyresnysis) rinkdavo iki gyvos galvos.
Galvažudžių „broliukų“ šeimynėlę sudarė kilmingieji raiteliai (vokiečių Ritter – raitelis) ir kunigai (suprask, krikščionių „šventikai“), drauge su vienų ir kitų patarnautojais (ginklanešiais, amatininkais, tarnais).
Būtent tokia kalavijuočių šutvė radosi 1202 metais Rygoje, vokiečių vyskupui Albertui panūdus pralobti, ir buvo skirta lyviams, estams ir šiaurės baltams plėšti, terioti ir galiausiai pavergti. Jos ženklas – raudonas (kruvinasis) kalavijas, o pavadinimas – Kristaus kariuomenės broliai (lotynų Fratres militiae Christi).
Saulės mūšyje jungtinė baltų genčių kariuomenė subakino kalavijuočių „rikiuotę“, 1202 metais įsteigtą Rygoje latgaliams, kuršiams, žiemgaliams, lietuviams ir kitoms aplinkinėms gentims pavergti. Čia jos ženklas ir antspaudas.
Tie „broliai“, be keleto dešimčių smulkių Saksonijos bajorėlių, daugiausia nutiko visokio plauko perėjūnai, žmogžudžiai ir nusikaltėliai, nė iš tolo neketinantys kokiai nors rimtesnei tvarkai paklusti. Taigi pirmąjį savo vadą (magistrą) naujai iškeptieji „Kristaus kariuomenės broliai“ išsyk nudaigojo, o antrąjį net keletą mėnesių laikė uždarę kalėjime. Žodžiu, nieko keisto, kad vėliau, 1237 metais, kai po lemtingojo Saulės mūšio buvo deramasi dėl kalavijuočių prijungimo prie vokiečių (kryžeivių) „rikiuotės“ arba „rėdos“, pastarieji ilgai atsikalbinėjo ir šiaušėsi nenorį prasidėti su tokiomis atmatomis.
Pasak popiežiaus raštininkų, „laukinių“ pergalė Saulės mūšyje buvo tokia stulbinanti, kad „tikrojo ir vienintelio“ tikėjimo nešėjai nuščiuvo. Kodėl? Mat ligi tolei jie nekliudomi džiaugėsi išradę „šoklųjį“ kariavimo būdą, nusižiūrėtą nuo plėšrūnų pasalūnų ir vėliau beprotybės blykstėmis atsispindėjusį morfijaus ir kitokių kvaišalų apgraužtose Hitlerio smegenyse (prisiminkime jo garsųjį blickryg): sėlinimas (migdančios kalbos apie gailestingąjį dievą, jo dangiškas malones ir romaus klusnumo naudą, melagingi pažadai ir sutartys), itin staigus, žiaurus ir būtinai netikėtas puolimas, o nepavykus aukos parblokšti iš karto, toks pat staigus atsitraukimas jai dar nespėjus atsikvošėti.
Veikdami šiuo būdu kalavijuočiai nuo 1202 m. parklupdė ir pavergė lyvius (1207), sėlius (1208), latgalius (iki 1230), vidurio estus (1217) ir kuršius (1231), dalį žiemgalių (1205, 1208), o galutinai 1290 m.
Kitą, vadinamąją Dobrynės kalavijuočių „rikiuotę“, kitaip Prūsijos Kristaus kariuomenės brolius (lotynų Fratres militiae Christi Prussiae), apie 1223 subūrė pirmasis Prūsijon atsibeldęs vyskupas Kristijonas – prūsams galabyti. Čia tos rikiuotės karys. Pravartu atkreipti dėmesį į žvaigždę virš kalavijo.
Skulptoriaus V.Musteikio „Krikštas“ grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų tautoms ir gentims atminti.
Ir štai dabar vietoje įprasto gardaus kąsnelio – kietas akmuo, net lig vienam dantys išbarškėjo! Juk kilnieji raudonojo (kruvinojo) kalavijo raiteliai veikė lygiai taip pat, kaip ir ligšiolei: tyliai pritykinę apiplėšė ir nusiaubė net keletą gyvenviečių, į valias prisityčiojo, prisigrobė turto ir varydamiesi nemažą būrį vergų ramiausiai pasuko atgal. O ir ko skubėti? Kol pasklis žinia, kol vietiniai susigriebs, gudručiai „dievo žodžio nešėjai“ jau seniausiai puotaus kurioje nors iš savo tvirtovių!
Bet čia lyg perkūnas iš giedro dangaus – galinga jungtinė žemaičių, lietuvių, žiemgalių ir kuršių kariuomenė! Viesulu atlėkė ir lupte sulupo grobikus, nespėjusius nė dorai susivokti – iš jų vos keli, ir tie drūčiai aplamdyti, Rygon besugrįžo. Kada ir kaip šitokia galybė gynėjų (metraščių duomenimis, apie 4-5 tūkstančiai vyrų) gebėjo susižinoti, kada ir kaip susibėgti, draugėn susivienyti?
Baltų vienybės ugnies apeigos šiandien – a) Latvijoj, b) Šatrijoj, c) Punske.
Bus daugiau.
„TIKĖJIMAS IR TAUTA“
2016 m. birželio 3-5 d.
Jotvingių – prūsų gyvenvietėje, Ožkiniuose (Punsko valsčius, Seinų apskritis, Palenkės vaivadijoja – SŪDUVA , Lenkija) vyks jau tradicija tapusi Baltų krivulė. Kviečiami visi senąjį protėvių tikėjimą išpažįstantys žmonės, taip pat neabejingi baltų (prūsų, lietuvių, latvių) pasaulėjautai, kultūrai bei tapatybių išlikimui. Bus aptariami tautų tapatumo, tarpusavio ryšių stiprinimo ir bendradarbiavimo, pasaulėjautos ir tikėjimo sklaidos klausimai.
KRIVULĖS PROGRAMA IR EIGA:
BIRŽELIO 3 d. (penktadienis)
16.00 – 18.30 – Dalyvių ir kviestinių svečių registracija ir įsikūrimas.
19.00 – Prūsijos, Lietuvos ir Latvijos vėliavų pakėlimas. Baltų didvyrių pagerbimas prie Durbės mūšio akmens.
19.30 – Susipažinimo, integracijos vakaras. Numatoma trumpa prūsų, latvių ir lietuvių bendrijų\bendruomenių, pasaulėjautos pioselėtojų atstovų pasisakymai, padėties apžvalga.
20.30 – Vakarojimas prie ugnies. Suneštinė vakarienė.
BIRŽELIO 4 d. (šeštadienis)
8.00 – Pusryčiai (savo).
9.00 – Prūsų apeigos. Krivių prūsų žemėms įšventinimas.
10.00 – Pranešimai ir diskusijos baltų tarpusavio bendradarbiavimo temomis:
13.00 – Pietūs
14.00 – Lietuvių apeiga.
15.00 – Bendradarbiavimo krypčių numatymas, krivulės rezoliucijos priėmimas. Paramos viens kitam deklaracijos pasirašymo klausimas.
19.00 – Apeiga su būgno dundesiu po visas baltų žemes.
20.00 – Filmas „Herkus Mantas“ (prūsų kalba).
BIRŽELIO 5 d. (sekmadienis)
8.00 – Pusryčiai.
9.00 – Latvių virgulininkų apeiga.
10.00 – Pageidaujantiems – išvyka po aplinkinius piliakalnius (Gulbiniškės, Šiurpilis, Eglinė).
P.S. Vyksmo laikas – Lenkijos laiku.
Būtiniausios išlaidos atvykstantiems į krivulę:
Dėl pranešimų temų, pasisakymų galimybių ir kitų klausimų kreipkitės į renginio sekretorę Korneliją Mauliūtę el. paštas: kornelija_m@wp.pl arba facebook paskyra: https://www.facebook.com/kornelija.janusaniene
2016 m. gegužės 3 d. (antradienis) 18 val.
Šiaulių universiteto biblioteka (Vytauto g. 84), 205 a.
LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENAI
SKIRTAS RENGINYS
Meninės dokumentikos filmo „VĖJŲ ŽEMĖ“ peržiūra.
Dalyvauja režisierius ir scenarijaus autorius Ernestas Samsonas, konsultantė ir prodiuserė Viktorija Jonkutė.
„Filmas Vėjų žemė – intriguojantis, jausmingas pasakojimas apie pajūrio miestelį Šventąją ir joje įsikūrusią nykstančią kuršių – Lietuvos latvių bendruomenę. Tai primiršta ir mažai kam bežinoma šios buvusios žvejų gyvenvietės istorijos dalis, liudijama paskutiniųjų senosios kartos kuršių palikuonių lūpomis“ (iš filmo svetainės http://vejuzeme.lt/ ).
Moderuoja asociacijos „Baltų centras“ vadovė Regina Kvašytė.
Jolanta Šidlauskienė
Asociacijos „Baltų centras“ rengtame dviejų dienų seminare „Tarptautinis/nacionalinis kultūros kelias „Baltų kelias“: iššūkiai ir galimybės“ dėmesį parodė ne tik aukšti Vyriausybės vadovai, tačiau atvyko įvairių su turizmu, kultūra susijusių organizacijų atstovų iš Lietuvos, ir Latvijos desantas. Siekiama sukurti sistemą, apjungiančią paveldo, kultūros, turizmo ir verslo sritis, susijusias su baltų savastimi. Organizatoriai pristatė projekto rezultatus, išgirdo daug naudingų patarimų.
Iš naujo prikelti kultūros paveldą
Kultūros ministerijoje rengta pirmoji diena parodė projekto reikšmingumą, tarptautiškumą, potencialą plėstis. Baltų tradicijos artimos dviems tautoms – lietuviams ir latviams. „Kai globaliame pasaulyje vyrauja religijų, tautų, vertybių konfliktai, labai svarbu atrasti tautas vienijančius dalykus. Valstybės rišamoji medžiaga – mūsų nematerialusis paveldas”, – pabrėžė idėją palaikantis Kultūros ministras Šarūnas Birutis.
“Baltų kultūros propagavimas turi dvejopą prasmę. Pirmiausia galvojama apie tarptautinį turizmą, bet ne mažiau svarbu ir Lietuvos jaunimui nacionalinio tapatumo paieškoms”, – sakė Kultūros viceministras Romanas Jarockis. Svarbiausia parodyti kultūros kelią turiniu, atlikus mokslinius tyrimus. Kadangi baltų kultūra viena archajiškiausių, susidomėjimas ja auga, tikimasi, kad “Baltų kelias” taps tarptautiniu.
Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorės Jurgitos Kazlauskienės duomenimis, Lietuva nuo Europos neatsilieka kultūrinio turizmo srityje. Turistai, atvykstantys į Lietuvą, renkasi kultūrinio lankymo objektus: “Turizmo departamento duomenimis, 39 % turistų į Lietuvą atvyksta būtent dėl jų”. Anot jos, teminių maršrutų kūrimas sudaro galimybę pažinti ne tik pilis, dvarus, bet ir lokalesnes vietas, smulkesnius turizmo objektus. Be to, pastaruoju metu vietinis turizmas labai auga, tačiau trūksta kompleksinių rinkodaros priemonių. Pasak direktorės, Lietuva per mažai naudojasi tarptautinėmis kultūrinių kelių programomis, o kultūros kelias – sudėtingas daugybės institucijų, įvairių organizacijų, visuomenės bendradarbiavimo rezultatas.
Tęsti pradėtus darbus ir išgryninti partnerių tinklą linkėjo Alfredas Jomantas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas, Europos Tarybos IDS dėl Kultūros kelių biuro pirmininkas.
LR Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė organizatoriams siūlė ateityje sukurti organizacijos struktūrą, analizuoti, iš kokių objektų formuoti maršrutus. Šiauliams siūlė sudėlioti renginių kalendorių, apibrėžti, kokie muziejai reikalingi, įvertinti jų ekspozicijas. Projekto svarbą rodo ir tai, kad jis yra finansuojamas LR Kultūros ministerijos, Lietuvos kultūros tarybos.
Unikalus projektas apima penkias valstybes
Prieš dvejus metus gimusi „Baltų kelio“ idėja įgyvendinama remiantis suformuota koncepcija, veiklos strateginio planavimo sritimis, Kultūros kelių principais. Pasak projekto vadovės ir Šiaulių turizmo informacijos centro direktorės Rūtos Stankuvienės, tinkamo pavyzdžio, kaip kurti kultūrinį kelią Lietuvoje nėra, tačiau Europoje tai – ne naujiena, o sulaukus tinkamo palaikymo, darbai juda į priekį. Jau užmegzti kontaktai su potencialiais partneriais, sukurti keli turistinių maršrutų metmenys, surengti partnerių susitikimai iš visos Lietuvos bei Latvijos.
„Baltų kelio“ savitumas yra aprėptyje: tiek teritoriniu aspektu, tiek tematiniu, tiek objektų įvairovės. Kelias apima visą Lietuvą, nes visose 60 savivaldybių gyveno baltai, baltiška yra kone visa Latvija, Kaliningrado sritis, dalis Lenkijos, Baltarusijos. Pagal Europos kelių direktyvą kultūros kelias gali būti pripažintas europiniu tik tada, kai eina ne mažiau kaip per trijų šalių teritoriją“, – sako projekto vadovė Rūta Stankuvienė.
Projekto unikalumą pabrėžė projekto partnerė Šiaulių valstybinės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto prodekanė, turizmo specialistė, aukščiausios kategorijos gidė Virginija Latvėnienė: „Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug darbo ir ne vienos krypties specialistų. Jau yra sukurti maršrutų modeliai, bet darbus reikia tęsti, toliau gilintis, detalizuoti, įvertinant, kas yra vertinga paveldo požiūriu, kas įvairiais aspektais yra patrauklu laisvalaikį leidžiančiam žmogui“.
Kultūros kelio objektai remiasi kompleksiškumu, integralumu, o dėliojant maršrutus organizatoriams kilo klausimų, vertų diskusijų, nes vien sutvarkytų piliakalnių, kraštotyros muziejų ekspozicijų ir gražaus gamtovaizdžio nepakanka pritraukti turistus. „Vasarą reikalingas renginių kalendorius. Be infrastruktūros pokyčių, be interaktyvių priemonių, naujų objektų atsiradimo, mažai ką galime pasiūlyti visais metų laikais”, – įsitikinusi projekto “Baltų kelias” vadovė Rūta Stankuvienė.
Šiaulių universiteto Istorijos katedros dėstytoja, archeologė doc. dr. Birutė Kazimiera Salatkienė siūlė įvertinti šalyse esančių piliakalnių būklę, apžvelgti kraštovaizdį. „Lankytoją turėtų įtraukti gyvi renginiai, į „Baltų kelią“ neabejotinai turi įsitraukti tautodailininkai, amatininkai, „gyvosios istorijos“ rekonstruktoriai, kad turistai galėtų stebėti, kaip senovėje buvo audžiama, žiedžiami puodai. Visa tai galėtų būti sujungta su muziejų ekspozicijomis. Maršrutai turėtų būti matomi popieriniame arba elektroniniame variante“.
Šiaulių universiteto istorijos katedros vedėja prof. dr. Rita Regina Trimonienė siūlė pasirinkti, kuria kryptimi eiti: „Reikia nuspręsti, ar bus einama su kūrybinėm industrijom, ar bus orientuojamasi į grynuolišką paveldą, mitologiją, paveldosaugą, piliakalnius, kulinarinį paveldą. O gal vertingiausia būtų jungti abu šiuos dėmenis?“.
Partnerių tinklas nusidriekė į Latviją
Projekto iniciatoriai, telkdami tinklą, išsiuntinėjo per 400 elektroninių anketų Lietuvos ir Latvijos savivaldybėms, muziejams, bibliotekoms, valstybiniams parkams, turizmo informacijos centrams, mokslo ir tyrimų įstaigoms, Lietuvos ir Latvijos ambasadoms.
Iš 60 Lietuvos savivaldybių atsiliepė 39 ir 76 organizacijos, iš 109 Latvijos savivaldybių – 50, iš kurių į seminarą atvyko apie šimtą susidomėjusiųjų iš įvairiausių regionų. „Matyti, kad anketas užpildę partneriai nori save pristatyti, todėl ateityje bus rengiamos konferencijos, ilgesni seminarai, darbas vyks darbo grupėse, nes partneriai nori išsakyti nuomonę, siūlyti idėjas“, – mano projekto „Baltų kelias“ koordinatorius Darius Ramančionis.
Anketas pildę dalyviai akcentavo, jog norėtų bendradarbiauti pritaikant istorijos, kultūros paveldų objektus, parkus, infrastruktūrą, kuriant patrauklesnę vietovę, organizuojant renginius, kalendorines šventes, bendras edukacines programas. Iš surinktų duomenų projekto organizatoriai padarė išvadą, kad su kaimynais galima bendradarbiauti ruošiant gidus, sudarant renginių kalendorius, rengiant šventes, pristatant baltišką pirtį, žolininkystę, senuosius amatus, kulinarinį paveldą, folklorą, muziejų ekspozicijas, piliakalnius.
Seminaro dalyviai iš Latvijos ir Lietuvos, turėdami galimybę apsilankyti ne tik Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologiniame skyriuje, bet ir „Baltų dievų muziejuje“ Naisiuose, atskleidė, kokio baltų kultūros paveldo turi savo atstovaujamuose regionuose. Anot latvių, materialaus baltų kultūros paveldo Latvijoje nėra tiek daug, kiek neapčiuopiamo, tačiau ne mažiau vertingo.
„Moterys renkasi dainuoti, mūsų kultūroje populiarūs dainuojami ir skaitomi ketureiliai. Žodžiuose glūdi savita simbolika, kurioje užkoduotas ištisas gyvenimas“, – sako Meina Teresa iš Kuldigos. Todėl latviai prisijungtų edukacinėmis programomis, švenčių organizavimu, Baltų vienybės dienos paminėjimu, siūlytų pirčių paslaugas.
„Baltų pirtis yra unikali. Nė viena tauta tokios neturi. Joje periamasi ne tik vantomis, bet ir žolynais. Tokias, organizmą atpalaiduojančias pirtis, labai vertina užsieniečiai“, – teigia Neretos miestelyje kaimo turizmu užsiimantis verslininkas Valdis Tomsons. Jo manymu, „Baltų kelio“ projekto idėja yra puiki – ir ja gali susidomėti daug žmonių. Ir tie, kurie gali investuoti pinigus, ir tie, kuriems tokia kultūra yra gyvenimo būdas.
Išskyrė objektus, tinkančius „Baltų keliui“
Seminaro dalyviai užsidegę dalijosi ateities planais „Mes norime įgyvendinti projektą, kuriuo būtų galima atgaivinti senąją latvių gyvenvietę. Mes irgi ieškome partnerių, tai būtų labai artima baltų kultūrai“, – sako T. Meina.
„Baltų kelio“ idėja deganti gausiausia komanda iš Tauragės pareiškė norą prisidėti ją įgyvendinant. „Manome, kad galėsime dėliotis savo „Baltų kelio“ atkarpėlę. Pačios įstaigos, muziejai, kultūros centras regia projektus. Bus sudėlioti kelio taškai, kuriuos galima aprėdyti renginiais“. Tauragės informacijos turizmo centro direktorė Virginija Jankevičienė mano, kad į „Baltų kelią“ tiktų Tauragės regione esantis mitologinis parkas, su stichijas simbolizuojančiomis skulptūromis, suoliukais su baltiškais horoskopais. Tauragės krašto etnologijos muziejus į projektą galėtų būti įtrauktas dėl archeologinės ekspozicijos, turtingos papuošalais, ginklais, kapų rinkiniais, radiniais iš romėnų laikotarpio.
„Jeigu pavyktų integruoti ne tik muziejų, bet ir turistinius maršrutus mūsų krašte, rengtume žygius archeologine tematika. Turim nuotykių parką, supiltą piliakalnį, ant kurio stovi imitacinė pilis. Tai gali būti patrauklu, interaktyvu, žvelgiant ne moksline, bet pažintine prasme, ypač jaunesnei auditorijai“, – kalbėjo Tauragės krašto etnologijos muziejaus etnologas Darius Kiniulis. Be to, rengiame edukacinę programą vaikams, kad jie galėtų kasinėti tarsi archeologai. Tolimesniuose planuose norėtųsi praplėsti archeologinę ekspoziciją“.
Kadangi kitais metais Pagramantis paskelbtas Mažąja kultūros sostine, jau turima minčių, kaip pritraukti lankytojus, organizuojant renginius, susijusius su baltiška tematika. Pavyzdžiui, vasaros saulėgrįžos šventę kitąmet žadama rengti taip, kaip senovėje švęsdavo mūsų protėviai.
Projekto „Baltų kelias“ vadovė Rūta Stankuvienė džiaugėsi, kad visi susirinkusieji kalbėjo apie būtinumą tęsti pradėtus darbus ir telktis visiems, kad būsimasis “Baltų kelias” būtų turiningas, prasmingas, įdomus ir patrauklus, pirmiausia mums patiems. „Prie unikalaus, sudėtingo, daugiaplanio, inovatyvaus, daugiapakopio projekto turi dirbti daug įvairių sričių specialistų. Be jokios abejones, reikia ir besikeičiančių valdžių supratimo, kad svarstant biudžetą, būtų skirtos dotacijos konkrečioms įstaigoms, kuriančioms „Baltų kelią“ regionuose“, – sakė ji.
Lapkričio 18 d. (trečiadienis) 17 val.
Šiaulių universiteto biblioteka, 413 a.
LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENAI SKIRTAS RENGINYS
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Literatūrinės baltistikos grupės mokslininkai pristatys savo vykdomą baltistinę programą ir 2015 m. išleistus baltistinius mokslo leidinius:
Lauros Laurušaitės monografiją
„Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“,
straipsnių rinkinį
„Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose“.
Moderuoja „Baltų centro“ vadovė docentė dr. Regina Kvašytė.
Dalyvauja minėtų leidinių autoriai ir recenzentai:
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai dr. Laura Laurušaitė, docentas dr. Vigmantas Butkus, dr. Manfredas Žvirgždas, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas dr. Dangiras Mačiulis, Šiaulių universiteto profesorius dr. Skirmantas Valentas.
P.S. Pristatomų leidinių bus galima ir įsigyti.
Baltų vienybės ugnys jau dešimti metai nušvietė baltų žemes
Prisimindami savo savastį turime prisiminti ir mūsų protėvius – baltus. Baltų kalbos, istorija ir kultūra yra mūsų brangiausias paveldas. Kiekvieno pareiga yra tai pažinti ir gerbti.
Jau dešimt metų rugsėjo 22 d. ant piliakalnių, baltų istorijos atmintinose vietose užkuriamos Baltų vienybės ugnys. Baltų vienybės ugnies sąšauka skirta įprasminti Baltų vienybę, Rudens Lygiadienį, Saulės mūšio pergalę. Šią atmintiną Saulės mūšio pergalės rugsėjo 22 dieną 2001 m. Lietuvos ir Latvijos seimai yra paskelbę Baltų vienybės diena.
Prieš 10 metus sąšauka prasidėjo tarp Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnių. Kasmet dalyvių vis gausėjo. Šiemet apie dalyvavimą sąšaukoje buvo gauta žinia iš 133 vietų (2014 m. buvo 114 vietų) Lietuvoje (86), Latvijoje (34), Lenkijoje (7) ir kitose šalyse (6), kur susibūrė žmonės prisiminti baltų palikimą. Kur buvo užkurtos Baltų vienybės ugnys galima pamatyti interneto svetainėje https://aukuras.lt/baltu-vienybes-sasauka/ .
Baltų vienybės ugnys buvo užkurtos ir ant Šiaulių krašto piliakalnių bei alkakalnių. Gausiai žmonių susirinko ant aukščiausio Šiaulių rajone Girnikų šventkalnio. Šis kalnas, legendose minimas kaip milžinų motinos Kurtuoves kapas, buvo sueities vieta žemaičių, kuršių ir žiemgalių genčių.
Nuo Girnikų kalno per Lygiadienį galime stebėti kaip saulė leidžiasi ant Šatrijos kalno. Temstant prie užkurtos ant aukuro ugnies ratu sustoję žmonės klausėsi pasakojimų apie baltų milžinus, didvyrių žygdarbius, gyvąsias ir išnaikintas baltų gentis. Dainavo sutartines, dainas lietuvių, žemaičių, latvių, prūsų kalbomis, bendrai vaišinosi gira ir duona.
Sutemus visų akys nukrypo į Žemaitijos tolius, kur laukėme ugnies ženklo. Ryškiai sužibo uždegta ugnis ant Šatrijos kalno. Mes ant Girnikų kalno atsakėme Šatrijai uždegdami 3 didelius nendrinius deglus. Šūksniais „valio“ visi sveikino sales virš Gaudkalnio, Sprūdės, Žąsūgalos, Šatrijos kalvų. Ant Girnikų kalno nendriniais deglais ir salvėmis perdavėme ugnies ženklą kitiems Šiaulių krašto piliakalniams. Neužilgo išvydome mums atsiliepiančius Kurtuvėnų, Bubių, Salduvės, Sauginių, Luponių piliakalnius, Aukštelkės, Gegužių, Naisių kalnus. Netilo skambučiai ir sveikinimai nuo kitų Lietuvos piliakalnių. Visi džiaugėsi vienybe ir didžiavosi esą baltai.
Dalyvaujantys sąšaukoje skleidžia žinią, kad mes esame baltai. Šimtai piliakalnių, alkų, milžinkapių ir kitų atmintinų vietų laukia juos branginančių žmonių. Tikimės, kad kitąmet atsiras daugiau šeimų, bendruomenių ir organizacijų, kurios aplankys baltų atminties vietas ir įprasmins jas uždegant vienybės ugnis.
Darius Ramančionis
Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas
Tel. 860091403