istorija
Tag Archives: istorija
2018 m. gruodžio 6 d. Amžinybėn iškeliavo archeologė, muziejininkė, dėstytoja dr. Birutė Kazimiera Salatkienė (1951-2018).
Baigusi studijas Birutė Kazimiera Salatkienė, 1974–1998 m. dirbo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, vėliau iki šių metų – vyresniąja muziejininke. Jos iniciatyva 1989 m. muziejuje įkurtas Archeologijos skyrius. Ji buvo LR kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos narė, viena iš Lietuvos muziejininkų draugijos organizatorių ir valdybos, Lietuvos archeologijos draugijos, Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos, ICOM narė. 1997 m. buvo išrinkta Lietuvos muziejų asociacijos Rinkinių mokslinio tyrimo sektoriaus pirmininke, 1998 m. apdovanota respublikine LR kultūros ministerijos premija už muziejinę veiklą, 2007 m. – Pelikso Bugailiškio premija už kraštotyros darbus, kultūros paveldo puoselėjimą.
Birutė Salatkienė talkino Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubui „Aukuras“ rengiant stovyklas „Gyvoji istorija“, įgyvendinant projektus „Paveldo draugai“, „Baltų vienybės ugnies sąšauka“, „Baltų paveldas Šiauliams“ ir kt. Netekome iškilios paveldo puoselėtojos ir mūsų tautos istorijos žinovės.
Šviesaus Jai kelio į Dausas.
Su Birute Kazimiera Salatkiene atsisveikinsime Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčios laidojimo salėje (nuo 11 val. šeštadienį), sekmadienį 18 val. Mišios, pirmadienį 13 val. laidojama Ginkūnų kapinėse.
Ilsėkis ramybėje, bendražyge!
Užuojauta velionės artimiesiems ir bendraminčiams.
Vėlinių metas tęsiasi. Šie metai Lietuvos seimo paskelbti ne tik Vydūno, bet ir S.Daukanto. 2018-11-10, šeštadienį, savo transportu su Dovydu vykstame aplankyti istoriko, tautos sąmonės žadintojo S.Daukanto kapą Papilėje. Taip pat aplankysime S.Daukanto muziejų, paminklą.
Dar lankysime ir tvarkysime baltų savasties puoselėtojo Domo Šidlausko – Visuomio, nuo kurio gimimo praėjo 140 metų, kapą Pakempinių km., Akmenės raj. Prie Visuomiui paminklo pastatymo prisidėjo ir klubas „AUKURAS“.
Grįžtant aplankysime partizanų kapus šalia Šakynos.
Išvykstame 12 val. iš Šiaulių ir planuojame grįžti iki 18 val. Norintys gali vykti kartu. Dar yra kelios laisvos vietos mano automobilyje. Jei vyktumėte savo transportų, galėtumėte paimti pakeleivių. Kelionei šilčiau apsirengti, pasiimti žvakučių ir maisto.
Norintys vykti skambinkite man tel. 860091403 (Darius).
2018 m. švenčiame Lietuvos valstybės šimtmetį, tad spalio 7 d. (sekmadienį) norime pakviesti pakeliauti ir susipažinti su Kurtuvėnų regioninio parko vietovėmis, kuriose palikti Lietuvos valstybės kūrėjų pėdsakai.
PROGRAMA
10.00 val. Dalyvių registracija (Gaugarių kaimas, Kelmės rajonas, koordinatės 55.749184, 22.954599).
10.30 val. Žygio pradžia.
16.00 val. Planuojama žygio pabaiga.
Keliausime po Šilo Pavėžupio dvaro žemes, Karalmiškio sengirę, Targių ozų draustinį. Šilo Pavėžupio dvaras – Šaulių tėvo Vlado Putvinskio tėviškė, spaudos draudimo metais tapęs pasipriešinimo kultūrinei priespaudai centru. Planuojama nueiti 14 km.
Žygio laikas sutampa su Paukščių palydų švente, tad kelionės metu stebėsime ir paukščius. Esant galimybei, prašome pasiimti žiūronus.
PIETŪS. Kiekvienas žygio dalyvis pasirūpina savo užkandžiais, gėrimais ir kitais asmeniniais poreikiais.
Atvykstama savu transportu.
DALYVIO MOKESTIS. 2 € (mokama grynaisiais registruojantis). Prieš žygį kiekvienas norintis galės paremti Kurtuvėnų regioninį parką įsigijant 1 € vertės lankytojo bilietą.
DALYVIŲ SKAIČIUS RIBOTAS, TAD BŪTINA IŠANKSTINĖ REGISTRACIJA!
REGISTRACIJA/INFORMACIJA. Kornelija Stonienė (Kurtuvėnų regioninio parko kultūrologė) tel. 841 370 336,
el. p. kornelija.jurgaityte@krpd.lt
BŪTINA. Pasirūpinti gera nuotaika, patogia avalyne, šiltais drabužiais, alkio ir troškulio malšinimo priemonėmis (atsižvelgiant į oro sąlygas bei dalyvio asmeninius poreikius).
* Kiekvienas žygio dalyvis atsako už savo sveikatą ir daiktų saugumą. Jei žygio dalyviui yra mažiau nei 18 metų, jis gali dalyvauti tik lydimas suaugusio asmens, kuris prisiima visą atsakomybę už nepilnametį. Prašome susipažinti su Kurtuvėnų regioninio parko lankymo taisyklėmis.
ORGANIZATORIUS. Kurtuvėnų regioninio parko direkcija www.krpd.lt ; www.kurtuva.lt
Iki susitikimo!
Kovo 11 d., minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, maloniai kviečiame į
kurtuvėniškio, pirmojo tarpukario Lietuvos savanorio, Stasio Butkaus knygos ,,Vyrai Gedimimo kalne” pristatymą.
Renginio programa:
11 val. šv. Mišios Kurtuvėnų šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje
11:45 val. savanorių karių iškilminga salvė Turgaus aikštėje
12 val. knygos ,,Vyrai Gedimino kalne” pristatymas Ratinėje. Kurtuvėnų folkloro ansamblio „Kurtuove“ pasirodymas.
Organizatoriai
Asociacija ,,Kurtuvėnų bendruomenė”
Šiaulių rajono viešoji biblioteka
Partneriai
Kurtuvėnų regioninio parko direkcija
NAUJA ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS IŠLEISTA KNYGA
Siūlome interviu su jos rengėjais
Artėjant Vasario 16-ajai – pačiai reikšmingiausiai Lietuvos laisvės istorijos datai ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka išleido Lietuvos kariuomenės savanorio, visuomenės veikėjo, žurnalisto Stasio Butkaus (1897–1961), kilusio iš Šiaulių rajono, Kurtuvėnų kaimo, atsiminimų knygą „Vyrai Gedimino kalne“ (1915–1920 metų įvykių atsiminimai).
Paprastai ir nuoširdžiai, bet gyva ir vaizdinga ano meto kalba perteiktuose prisiminimuose atsispindi masinis žmonių pasitraukimas iš Lietuvos Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, autoriaus tarnyba Rusijos kariuomenėje, sunkus nepriklausomybės kovų ir valdžių kaitos laikotarpis – priespaudos kovų epocha ir to laiko žmonių patirtis, jų dvasinė ir patriotinė būsena.
Apie tai ir apie iškilią, brandžią, tačiau nepelnytai mažai žinomą Stasio Butkaus asmenybę – interviu su knygos sudarytoju Almantu ŠLIVINSKU, kitais rengėjais Audrone KIRŠINAITE, Roberta RASIKIENE ir Stasio Butkaus įamžinimo iniciatoriumi kurtuvėniškiu Dainiumi POPOVU.
Kaip radosi mintis įprasminti mažai iki šiol žinotą kurtuvėniškį Stasį Butkų?
D. Popovas: Visa ko pradžia galima laikyti pažintį su Valdemaru Michalausku, Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Kleopo Michalausko sūnumi, vieninteliu Pavirvyčio dvaro šeimininkų palikuonimi. Jo knyga „Kol augau su tėtuku“ ir pokalbis su juo atvedė prie savanorio S. Butkaus ištakų. Su tos medžiagos perdavimu gavau kaip ir užduotį įprasminti žinomą, bet nepelnytai pamirštą patriotinę asmenybę. Man tai tapo tam tikra misija.
Kartu su Kurtuvėnų bendruomene ėmėmės ieškoti būdų, kaip pargabenti S. Butkaus palaikus iš Niujorko į Lietuvą. Krašto apsaugos ministerija tokį norą palaiko, tik, deja, tam neranda lėšų.
Kodėl Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka ėmėsi S. Butkaus atsiminimų leidybos?
A. Šlivinskas: Pirmiausia norėjosi mažai žinoto mūsų kraštiečio atsiminimų įprasminimo Lietuvoje. Daugeliui mūsų jis nežinomas nei kaip rašytojas, nei kaip Lietuvai labai nusipelnęs žmogus. Jo pavardę aptikti galima daugiausia dėl sąsajos su sausio 1-ąją minima mūsų Vėliavos diena. Būtent 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte tąkart
pirmąkart iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Šiame būryje, be kitų, buvo ir Stasys Butkus. Ir nors ši Lietuvos trispalvė tuomet plevėsavo tik 6 dienas, šių žmonių drąsa iki šiol kasmet paminima.
Kita ne mažiau svarbi aplinkybė, gerokai nustebinusi, kad tokia puiki 1915–1920 metų Lietuvos, ypač Šiaulių regiono įvykių, gyvenimo kronika, pateikta per asmeninius išgyvenimus ir patirtį, turi tokią mažą sklaidą Lietuvoje. Be P. Bugailiškio knygos „Gyvenimo vieškeliai“ ir P. Rusecko memuarų, daugiau panašių atsiminimų apie to meto įvykius Šiauliuose beveik nėra. O tai jau praradimas mūsų krašto istorijai.
Tai yra jau 3-iasis, pataisytas ir papildytas, leidimas, svarbus tuo, kad pirmą kartą išleistas Lietuvoje. Ar nesunku buvo imtis leidybos?
A. Šlivinskas: Pirmąkart knyga išleista 1957 m. Vokietijos Memingeno mieste aukotojų lėšomis, be iliustracijų. Antrąkart pakartota 1984 m. JAV, Čikagoje, su prastos kokybės iliustracijomis, platinta vėl tik tarp lietuvių emigrantų.
Imtis trečio leidimo buvo sunkiau, nei tikėjomės. Teikėme paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, po to LR Vyriausybės Šimtmečio istorinės atminties programai, dar kitą paraišką Krašto apsaugos ministerijai teikė asociacija „Kurtuvėnų bendruomenė“, deja, jos visos buvo atmestos kaip mažareikšmės Lietuvos mastu. Esame dėkingi Šiaulių rajono savivaldybės visuomeninei kultūros tarybai, kuri suprato šios knygos svarbą mūsų kraštui ir praėjusių metų vasarą inicijavo Savivaldybės paramą šios knygos spaudos darbams. Jos tiražą padidino ir AB spaustuvės „Titnagas“ parama.
Norėjome, kad naujoji knyga būtų praturtinta dviem straipsniais, todėl paprašėme kraštotyrininkę Audronę Kiršinaitę parengti šio kario kaip asmenybės, savanorio, žurnalisto apžvalgą, o aš stengiausi suteikti istorinių žinių apie 1916–1918 metų politinių kovų raidą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Knygoje pateikėme daug ano meto kovų atvirukų, kitų iliustracijų, už kurias dėkingi kolekcininkui Petrui Kaminskui.
Rengiant apžvalgą apie atsiminimų autorių teko nemažai gilintis į istorinius šaltinius. Galbūt vertėtų išskirti faktus, turėjusius įtakos asmenybei formuotis?
A. Kiršinaitė: Valstiečių Jono Butkevičiaus ir Stanislavos Kunigundos Barcevičiūtės-Butkevičienės šeimoje buvo gimę 6 vaikai. Užaugo tik 3 broliai: Jonas, Stanislovas ir pagrandukas Julijonas.
Apie šeimą galima spręsti iš paties Stasio Butkaus publikacijų. Spalvingiausiai apibūdinamas tėvas – Lietuvos patriotas, puikiai supratęs rašyto ir spausdinto žodžio svarbą, turėjęs kūrybinių gebėjimų, savo pasakojimais vaikams puoselėjęs pagarbą kalbai ir patriotinius jausmus.
Aplinka formuotis vaiko tautiškumo ir patriotiškumo pradams buvo labai palanki. Tėvas buvęs labai smalsus ir bendraujantis žmogus, pelnęs ne tik kaimynų, bet ir grafų pagarbą. Butkevičių sūnaus Pranciškaus krikštatėviai buvo grafas Konstantinas Liudvikas Pliateris-Zyberkas ir jo sesuo Elžbieta Rožė Pliater-Zyberk.
Pagrindinis Stasio tėvo užsiėmimas taip pat neatsiejamas nuo spaudos ir rašto – periodikos ir korespondencijos pristatymas. Tėvo sesuo Ona Butkaitė – knygnešė, platinusi spaudą jos draudimo metais, neturėjo savo šeimos ir gyveno kartu su brolio šeima, daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Ji Stasį išlydėjo į Vilnių savanoriauti.
Stasys lankė slaptą parapinę mokyklą, vaikų auklėjimu rūpinosi uždraustos lietuviškos spaudos platintojas vikaras Domininkas Tuskenis.
Kas žinoma apie vėlesnį S. Butkaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį?
A. Kiršinaitė: S. Butkus turėjo begalę veiklų. Dar būdamas paauglys parašė pirmąsias publikacijas Seinuose leidžiamiems žurnalams, Amerikos lietuvių laikraščiams, vėliau parengė ir publikavo gausybę atsiminimų apie Lietuvos kariuomenės kūrimą. 1912 metais „Šaltinyje“ išspausdintoje publikacijoje „Amerikon eiti ar amatų mokinties?“ penkiolikmetis jaunuolis palietė labai svarbius aspektus: tautiškumą, patriotiškumą, atrodytų, kad rašė labai brandus ir išsilavinęs žmogus, nors tik 1928 metais baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją.
Iš prigimties buvęs labai imlus ir kūrybiškas vaikas. Jo iniciatyvos palaikytos tėvo ir tetos, draugystė su mokytojos Slyvauskienės sūnumi Miku, būsimu Lietuvos kariuomenės savanoriu ir kapitonu. 1915–1918 metais gyvenimas Rusijoje, tarnyba Rusijos caro kariuomenėje dar labiau sustiprino norą kovoti už savo tėvynę, skleisti informaciją apie savo gimtąjį kraštą, savanorių patriotiškumą. Po to aktyviai dirbo Lietuvos kariuomenės kūrimo savanorių sąjungoje, redagavo savanorių leidinius, 1944 metais redagavo „Tolko skautą“ Vokietijoje. Išeivijoje svarbiausia veikla – rūpinimasis „Kario“ žurnalo leidimu ir redagavimas.
Ar gali būti istorinė knyga įdomi jaunimui?
R. Rasikienė: Ši knyga kaip dienoraštis, kuriame sutiksime ir autobiografinio, ir dokumentinio pobūdžio tekstų. Skaityti vilioja lengvai suprantamas stilius ir aiškus chronologinis principas. Gausybė lietuvių tautai svarbių istorinių įvykių atsiskleidė per dienoraščius, kuriuose išryškėja atviras ir asmeninis požiūris į įvairius dalykus.
Dienos šviesą ši knyga išvydo ypatingu laiku, artėjant Vasario 16-ajai, tai dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Knygos autorius Stasys Butkus galėtų būti atkaklus lietuvybės puoselėjimo pavyzdys jaunimui. Šiais laikais dažnai pamirštame patriotiškumą, tautiškumą, bendruomeniškumą galvodami tik apie savo individualius poreikius. Perskaičius atsiminimus savaime susimąstai, kiek daug žmonės aukojosi, kovojo ir rizikavo savo gyvybe, kad dabar gyventumėme laisvoje Lietuvoje. Tokie pavyzdžiai įkvepia ir jais būtina dalintis.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog galėjau prisidėti prie šios atsiminimų knygos rengimo. Tai ypatinga patirtis, labai tai vertinu ir tikiuosi, kad ateityje parengsime ir daugiau tokių reikšmingų leidinių.
Ar šiandienos skaitytojui suprantama ano meto kalba, žodynas?
R. Rasikienė: Autoriaus knygos tekstas parašytas glausta „kareiviška“, bet gyva, vaizdinga to meto kalba. Redaguodami ištaisėme ankstesniuose leidimuose buvusias korektūros klaidas, pagal šių dienų rašto normas sutvarkėme rašybą, skyrybą. Labai stengėmės išlaikyti autentišką autoriaus minties raišką, stilių, to meto pavadinimus. Tarmiška raiška ar barbarizmai, kurie gali būti neaiškūs dabartiniam skaitytojui, pateikti laužtiniuose skliaustuose arba išnašose. Daug naudingų pastabų ir redakcinių patarimų davė kalbininkas profesorius Kazimieras Župerka, už ką mes esame labai dėkingi.
Rengdami trečiąjį šios knygos leidimą, nebepateikėme pirmuosiuose leidimuose buvusios paantraštės „Pirmūno ir pirmojo savanorio kūrėjo atsiminimai“, nes dabartiniam skaitytojui gali būti neaiškūs arba kitaip suprantami minimi žodžiai pirmūnas, savanoris kūrėjas. Pats pasakymas pirmasis savanoris kūrėjas, nors ir buvęs užfiksuotas šaltiniuose, bet, karo istorikų nuomone, – per daug pretenzingas.
Kaip ir kur planuojate šios knygos sklaidą?
A. Šlivinskas: Visas knygos tiražas yra nekomercinis, ir ja nebus prekiaujama knygynuose. Pasidalinsime su visos šalies bibliotekomis, didesnėmis mokyklomis. Numatyti jau ir keli pristatymai. Artimiausias vyks vasario 8 d., 15 val., Kuršėnuose, Kultūros centro mažojoje salėje.
Kovo 2 d. taip pat Kuršėnuose numatytas Šiaulių rajono savivaldybės lėšomis išleistų leidinių pristatymas. Tarp jų eksponuosime ne tik šią knygą, bet ir praėjusių metų pabaigoje išleistą originalų kraštotyrinį 2018 metų kalendorių „Lietuvos šimtmečio atspindžiai Šiaulių rajone“.
Dar vienas iškilmingas S. Butkaus asmenybės ir knygos pristatymas taip pat planuojamas Kovo 11-ąją Kurtuvėnuose.
Kalbino Rima Vilkienė
2017 m. rugsėjo 14 d., ketvirtadienį, 17 val. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) atidaroma Šiaulių „Aušros“ muziejaus paroda „Piliakalniai be pilių“, skirta Piliakalnių metams. Paroda bus eksponuojama iki 2017 m. lapkričio 6 d.
Daugiau: https://www.ausrosmuziejus.lt/Naujienos/node_11569
2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienį, 16 val. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyks istoriko Tomo Baranausko ir archeologo Gintauto Zabielos knygos „Saulės mūšio pėdsakų paeiškos“ pristatymas. Dalyvaus autoriai, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė. Renginio dalyviai išgirs dar negirdėtus Saulės mūšio slėpinius, o galbūt ir sužinos tikslią mūšio vietą. Įėjimas nemokamas.
Rugsėjo 20 d., antradienis
Laikas: 12:00 val.
Vieta: Naisių vasaros teatro ir bendruomenės rūmai, Gėlės g. 9, Naisiai, Šiaulių rajonas
Kas tavęs laukia?
Mokslinė konferencija, skirta Europos paveldo dienoms 2016 ir Saulės mūšio 780-mečio jubiliejui paminėti „Saulės mūšis: istorijos tiesa ir interpretacijos“.
PRANEŠIMAI:
-
„Saulės mūšio atmintis“. Dangiras Mačiulis – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras
-
„Naisių archeologinė ekspedicija 2014 – 2016 m.: paveldas, tyrimai, visuomenė. Vykintas Vaitkevičius – Lietuvos archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas, Aistė Kazimieraitytė, Žilvinas Montvydas
-
„Saulės mūšio atspindžiai mokyklos veikloje“. Alina Šivickaitė, Ginkūnų S. ir Vl. Zubovų pagrindinė mokykla)
-
„Jaunųjų archeologų atradimai“. Rosita Serpauskienė, Meškuičių gimnazija; Violeta Laurutienė, Kužių gimnazija; Laura Lukoševičiūtė, Naisių mokykla
-
Kavos pertrauka
-
Šiaulių rajono Metų kraštotyrininko ir Metų jaunojo kraštotyrininko apdovanojimas
-
Veiks archeologinių kasinėjimų Naisiuose radinių ir kraštotyros darbų paroda
-
Kultūros paveldo objektų lankymas kartu su dr. Vykintu Vaitkevičiumi
Dalyvauja Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Melodija“ (vad. Daina Kavaliauskienė).
Organizatorius ir daugiau informacijos: Šiaulių rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyr. specialistas Vytautas Kirkutis, vytautas.kirkutis@siauliuraj.lt, 8 415 23694; Kultūros skyriaus vyr. specialistė Laimutė Varkalienė, tel. 8 41 523693; laimute.varkaliene@siauliuraj.lt
Bendraorganizatoriai: Naisių, Sereikių ir Meškuičių bendruomenės
EPD koordinatorius: Šiaulių rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyr. specialistas Vytautas Kirkutis, vytautas.kirkutis@siauliuraj.lt, 8 415 23694.
Liuda Petkevičiūtė
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
IV dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Galiausiai 1992 metais Eglės Plioplienės, dabar jau visiems gerai žinomos tautinių papročių gaivintojos, visuomenės veikėjos ir įvairiausių tautinių švenčių rengėjos, rūpesčiu sumanyta saulei ir dievams už skalsą, derlių ir kitas vasaros gėrybes paaukoti, kaip nuo seno įprasta, ožį. Mintis daug kam patiko ir netgi buvo palaiminta paties N. Vėliaus. Skulptoriai Daumantas Kučas, Algis Kuzma ir Šarūnas Arbačiauskas ant Tauro kalno iš šiaudų padirbdino nediduką oželį, kuris gausaus būrio gerbėjų skambiom liaudies giesmėm apgiedotas ir gražių apeigų palydėtas kaitriame lygiadienio lauže dangun išrūko. Tas pat nutiko ir per 1993 metų rudens lygę.
1992 metais Eglės Plioplienės, dabar jau visiems gerai žinomos tautinių papročių gaivintojos, visuomenės veikėjos ir įvairiausių švenčių rengėjos, rūpesčiu sumanyta saulei ir dievams už skalsą, derlių ir kitas vasaros gėrybes paaukoti, kaip nuo seno įprasta, ožį. Čia matyti, kaip smagiai pleška V. Geraščenkos skulptūra „Ožių aukojimas“.
1994-aisiais skulptoriaus Daumanto Kučo šiaudinis ožys atsidūrė ant dailiai sukrautos malkų riesvės senamiestyje, Pilies gatvėje, prie Piatnickajos cerkvukės ir ten kėpsojo tol, kol senasis, padavimuose apdainuotas Ragučio aukuro akmuo į vietą stojos, kol rudens lygiadienių „žynys“ Ramūnas Abukevičius gražiausias Kornelijaus Platelio tam įvykiui sukurtas eiles skaitė, Vilniaus Romuvos krivis Jonas Trinkūnas aukurą naujoje vietoje senovinėmis apeigomis šventino, skambiausios ir seniausios lietuvių dainos aidėjo…
1995 metais skulptoriaus Donato Dumskio sukurtas didžiulis, daugiau kaip 6 metrų aukščio šiaudinis ožys, taipogi kuo skambiausiai apdainuotas, supleškėjo Gedimino kalno papėdėje. Aukojimą lydėjo iškilmingos apeigos: vasaros ugnis nuo Gedimino kalno buvo nunešta žemyn ir apgobta Žemutinėje pilyje, kad pavasario lygei išaušus ir vėl ant kalno pas žmones užkoptų.
Donatas Dumskis šiandien.
1996, 1997, 1998 metų ožius gamino vis tas pats nenuilstantis Donatas Dumskis. Skulptūras jis papildė tam tikrais ženklais, žyminčiais kurį nors vieną šiltąjį metų mėnesį. Uždegant kiekvieną atskirą ženklą skambėjo geriausių Vilniaus giedorių dainuojamos senovinės lietuvių dainos, aidėjo nuostabūs Vydūno žodžiai.
1999 metais Vilniaus Kalnų parke pavyko surengti ligi tol nebūtus „Lygiadienio ugnies žaidimus“, kuriems skulptūras sukūrė Algis Garbačiauskas ir Kazys Venclova. O 2000-aisiais „Ugnies žaidimuose“ jau dalyvavo visas būrys skulptorių. Šitaip šiaudinio ožio aukojimas pamažu išaugo į kerinčią ugnies skulptūrų šventę, kurion pasidžiaugti menininkų sukurtomis liepsnojančiomis grožybėmis ir puikia muzika suplaukdavo minios žmonių.
Šiaudinio ožio aukojimas netruko išaugti į didžiulę ir didžiai įspūdingą ugnies skulptūrų šventę. Pamažu susidarė nemažas ugnies stebuklų sutvėrėjų būrys. Šioje nuotraukoje dalis jų: Stasys Juraška, Gediminas Piekuras, Eglė Plioplienė, Marius Grušas, Viktor Geraščenko, Rytas Belevičius, Kazys Venclovas, Kęstutis Musteikis, Arvydas Ališanka.
Be įprasto ožio, imta ręsti, pinti, rišti visokias įmantrias, sudėtingas, netgi judančias skulptūras. Kiekvienas kūrėjas stengėsi vis kitaip, vis išmaniau nustebinti šventės dalyvius. Pamažu susidarė nemažas ugnies stebuklų sutvėrėjų būrys: Donatas Dumskis, Arvydas Ališanka, Rytas Jonas Belevičius, Darius Bražiūnas, Marius Grušas, Algis Garbačiauskas, Viktoras Geraščenka, Stasys Juraška, Kęstutis Musteikis, Gediminas Piekuras, Kazys Venclovas. Sulig metais šventė plėtėsi, augo, gražėjo, pamažu „pasisėjo“ į kitus miestus ir ten sudygo savitais daigais, suvešėjo nebūtais želmenimis.
Štai jau vienuolika metų, kaip Baltų vienybės dieną ugnimis sumirga Gintaro įlankos vandenys Juodkrantėje. Ugnies skulptūras kurti ir Gintaro įlankoje statyti pradėjo tenykštis skulptorius Albertas Danilevičius. Pirmoji jo skulptūra „Ženklas“ suliepsnojo 2003 metais per vasarvidį (Rasas). Jau kitais, 2004 metais šio menininko darbas „Garnys“ buvo supleškintas Baltų vienybės garbei. Nuo tada kasmet pavasarį Kuršių nerijoje, Juodkrantėje plūkiasi skulptorių kuopa. Gintaro įlankoje jie palieka po įspūdingą nendrinę skulptūrą, o kartais net ir dvi. Per vasarą tos skulptūros džiugina praeivių akis, o rudenį, rugsėjo 22 dieną būna iškilmingai sudegintos, pagerbiant saulės palydas ir protėvių atminimą.
Juodkrantės Gintaro įlankoje ugnies skulptūras statyti 2003 metais pradėjo tenykštis skulptorius Albertas Danilevičius.
Brolių Kęstučio ir Vytauto Musteikių ugnies skulptūra „Mėnuo saulužę vedė“, skirta protėviams ir jų paliktiems padavimams pagerbti. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2012.
Musteikio ugnies skulptūra „Žaltys saulės saugotojas“, skirta seniesiems Lygės padavimams atminti. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2013.
Senovės lietuviai, kaip ir jų bočių bočiai, šią dieną džiaugdavosi skalsa, dėkodavo už ją, aukodami aukas ir degdami ugnis atsisveikindavo su žiemos poilsio iškeliaujančia saule. Pagaminti meno kūrinį, sudėti į jį savo išmonę, širdį, skirti jam nemažai laiko, jėgų ir kantrybės, o paskui sudeginti jį, kad trumpam plykstelėjusi liepsna pakerėtų šventės dalyvius, pakylėtų jų dvasią – tokia tapo šių dienų Lygės apeiga, tokia jos auka.
Baltų vienybės iškilmės Juodkrantėje tapo ypačiu, jaudinančiu reginiu. Skulptoriaus V. Musteikio „Krikštas“, skirtas atėjūnų krikščionybės nešėjų išnaikintoms baltų gentims atminti. Kvapą gniaužė bežiūrint į šią didingą liepsnojančią auką
Puikiai tinka ji ir protėvių atminimui pagerbti. Štai praėjusiais, 2014 metais, minint Gintaro įlankos liepsnojančių stebuklų dešimtmetį, Baltų vienybės dienai ir atėjūnų krikščionybės nešėjų išnaikintoms baltų gentims paminėti skulptorius Vytautas Musteikis skyrė net du darbus. Vieną jų pavadino „Krikštas“. Mat senais laikais, dar iki krikščionybės, protėviai kapus žymėjo ne kryžiais, o krikštais, vaizduojančiais Pasaulio medį – tiltą tarp šio ir ano pasaulių, be to, nuolatinio gyvasties atsinaujinimo ženklą.
Šį įspūdingą savo darbą Vytautas skyrė grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų gentims atminti, kviesdamas tartum maldą kartoti SĖLIŲ, ŽIEMGALIŲ, NALŠĖNŲ, DELTUVIŲ, GALINDŲ, KURŠIŲ, PRŪSŲ, DAINUVIŲ, POLEKSĖNŲ, SŪDUVIŲ, JOTVINGIŲ, GUDŲ ir GUDONŲ vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti. Todėl privalu su padėka minėti šias gentis kas kartą, kai pagalvojame apie savo šaknis, protėvius, likimą.
Tartum maldą privalom kartoti SĖLIŲ, ŽIEMGALIŲ, NALŠĖNŲ, DELTUVIŲ, GALINDŲ, KURŠIŲ, PRŪSŲ, DAINUVIŲ, POLEKSĖNŲ, SŪDUVIŲ, JOTVINGIŲ, GUDŲ ir GUDONŲ vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti.
Deja, daugelio genčių net vardų nebežinome. Jos ištirpo tarp kitų tautų, kaip Pomeranijos ar Dnepro baltai arba nenuoramos keliauninkai gudai, kitaip gudonai. Atmintį apie pastaruosius savo raštuose atgaivino senosios baltų praeities tyrinėtoja Jūratė Statkutė-Rosales, pastebėjusi, kad šį vardą mini dar senovės graikų istorikas Herodotas (IXa.p.m.e.). Gudai, mūsų protėvių giminaičiai, kadais gyvenę į rytus nuo Vystulės (dabar Vyslos), laivais, pritaikytais ne tik plaukti, bet ir važiuoti, iš savo protėvynės nusidangino net į Pirėnų pusiasalį ir ten apsistojo. Apie tai mena Kastilijos (Ispanija) karaliaus Alfonso X 
Išmintingojo (1221-1284) metraščiai.
Kastilijos (Ispanija) karalius Alfonsas X, dėl iškilaus proto ir gilios išminties pramintas Išmintinguoju.
Gudonams pagerbti skulptorius padirbo tokį ratuotą laivą ir paleido jį pliuškentis tarp kuršmarių vilnių, o atėjus laikui užkūrė deglais, kad jis, kaip ir kitos skulptūros, kitos aukos protėviams ir dievams, nutviekstų Gintaro įlanką smagiais liepsnų liežuviais. Beje, reikšminga, kad sykiu su Vytautu ir kitais kūrėjais tą pavasarį petys petin darbavosi ir autorius iš Ispanijos, Chordi Navaras Navaretė (Jordi Navarro Navarrete).
Kartu su Vytautu Musteikiu, jo bičiuliu ir bendražygiu Dariumi Ramančioniu bei kitais šauniais darbštuoliais, baltų vienybės ugnių sąšaukos gaivintojais, noriu pakviesti visus ne tik užkurti ugnis Baltų vienybės dieną, ne tik laiku pranešti, kad jos būtų pažymėtos sąšaukų žemėlapy, ne tik atlikti tas priedermes ir apeigas, kurios jau atgaivintos, bet į gražų šventės vainiką įpinti dar vieną itin reikalingą paprotį: kūrendami ugnis ir mintydami apie savo būtį, dabartį ir ateitį, visi vienu metu su didžiausiu dėkingumu ir pagarba paminėkime kadais išžudytas gentis. Dainuodami dainas, giedodami giesmes, eidami ratelius apie šventąją ugnį ar šnekučiuodamiesi apie savo tautos ištakas bei tolyn vingiuojančius būsimų amžių kelius takelius vis kartokime ir kartokime, nesiliaukime kartoti jų vardus. Tarkime tuos pakiliai ir garsiai, kaip turi būti tariami didvyrių vardai. Nei sau, nei kitiems neleiskime jų užmiršti.
Tūkstančiai piliakalnių, alkų, milžinkapių ir kitų atmintinų vietų laukia juos branginančių žmonių ir šventos ugnies. Šventos, nes būtent ji mus vienija, šildo ir gelbsti, būtent ji atveria santalkos gėriui mūsų širdis, kaip ir kadaise. Padėkime jai įsižiebti vardan garbingos mūsų, baltų, praeities ir šviesios ateities. Ir vardan tų, kurie dėl jos galvas padėjo.
Jūratės Statkutės-Rosales atrastiems gudams-gudonams skirta V. Musteikio ir L. Petkevičiūtės ugnies skulptūra „Mįslingi gudonų keliai ir kelionės“.
Liuda Petkevičiūtė
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
III dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Kadangi rengiantis Saulės mūšiui per piliakalnių virtines buv
o perduotas ugnies ženklas vienytis, tad ir minint Baltų vienybės dieną baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje kviečiami rugsėjo 22 dieną tarp 20 ir 21 valandos kūrenti ugnis ant kalnų, piliakalnių ir kitose iškilmėms tinkamose vietose. Ši didinga apeiga reiškia mūsų, dar gyvų likusių baltų ainių, vienybę ir pagarbą protėvių narsai.
Pirmoji šventinė baltų vienybės ugnių sąšauka sužibo per 2005 metų Rudens Lygę, rugsėjo 23, Žemaitjoje, ant Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalanių. Sužibo ji Dariaus Ramančionio, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininko, rūpesčiu. O šiam šaunuoliui talkino būrys savanorių ir Linas Šedvilas iš Varnių regioninio parko.
Darius Ramančionis, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas. Tai jo rūpesčiu 2005 sužibo pirmoji Baltų vienybės dienos ugnių sąšauka.
Jau kitais metais, minint Saulės mūšio 770 metines, tie smarkuoliai paragino prie sąšaukos prisijungti daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje. Taip kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėjo, o vienybės ugnys pamažu plėtėsi toli už Lietuvos sienų, tartum vėl daiktan sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas ar kažkada gyventas žemes. Taigi ugnių sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu: 2013 metais vienybės ugnys sušvito mažiausiai ant 100, 2014 – ant 120, 2015 – net ant 180 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Tikslus skaičius ir visos vietovės, ko gero, nė nežinomi.
Didžiuliais laužais, įmantriomis ugnies skulptūromis ir mažomis, kukliomis ugnelėmis sužibo, atgijo šimtai kalnų, kalvų ir piliakalnių.
Šventei įsitvirtinus iškart tartum savaime atgimė paprotys susisiekti su gretimai ugnį kuriančiais tautiečiais ir sutarti ją užkurt vienu metu, kad būtų galima matyti vienas kitą. Prieš iškilmes būtinai rengiama talka, tvarkoma aplinka, drauge ruošiamasi šventei: surenkamos šiukšlės, iš atsineštų akmenų sukraunamas aukuras, paruošiama ugniavietė, atsigabenama kiek reikiant malkų, iškeliamos šventinės vėliavos. Jei netoliese yra Lietuvos ar baltų istorijai svarbių vietų, surengiamas žygis jas aplankyti.
Susirinkus švęsti susipažįstama, sunešamos bendros vaišės, o vaišinantis ratu pasiunčiama kepaliukas ar abišalė duonos, kaušas giros, vienas kitam linkima sveikatos, darnos ir vienybės. Gražu, kai žmonės nuoširdžiai ir paprastai pasisako, kodėl jiems svarbi protėvių atmintis, šlovingi jų žygiai ir darbai, prisimena kadais krikščionybės nešėjų išžudytas baltų gentis, pamini svarbesnius įvykius, sugieda tautinę giesmę, sudainuoja vieną kitą bendrą dainą, šoka, linksminasi, sykiu palydi besileidžiančią saulę ar visi drauge skaičiuoja, kiek baltų vienybės ugnių gali iš savo pasirinktos vietos matyti. Tuo tikslu aukštai iškeliami deglai, leidžiamos ugnies tryškės arba uždegami skrajojantys žibintai.
Jau kurie metai šios puikios šventės rengėjai kviečia sąšaukos dalyvius adresu paveldas@aukuras.lt nurodyti vietą, kur bus uždegta ugnis, kas ją uždegs ir kaip galima su jais susisiekti. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame puikiai matyti, kur degė arba degs vienybės ugnys ir kas jas ruošiasi užžiebti. Tai svarbu bendrai vienybės pajautai, vieningam mintijimui vieniems apie kitus. Žemėlapį gali pamatyti kiekvienas norintis puslapyje www.aukuras.lt ar facebook „Baltų vienybės ugnies sąšauka“.
Rengiant tokius pobūvius visada naudinga pasikviesti labiau išprususį žmogų, kuris papasakotų apie baltų tautų praeitį, būdą, savitumą, gebėjimą vienytis ir gintis, apie protėvių gyvenseną, pasaulėžiūrą, papročius, padėtų atkurti ir senovines saulės palydų apeigas: juk Baltų vienybės diena kartu yra ir Rudens Lygė, nuo seno laikyta ypatinga švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, aukojamos aukos ir dėkojama: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai“.
Todėl ir šiandien per Lygę giedamos tam tikros lygiadienio giesmės, džiaugiamasi gausa ir skalsa, į sausų žolynų kuokštus surišami ir sudeginami per vasarą patirti sunkumai, nuovargis ir nuoskaudos. Jaunimas šoka, dainuoja, vartosi kūlio atkartodami gamtoje vykstančius virsmus.
Belieka priminti, kad visa toji džiugi pagava ir santalka neišdygo be niekur nieko, vien susitikus ir vyriškai šnektelėjus dviejų valstybių (Lietuvos ir Latvijos) seimams. Ją išaugino daugelio šviesuolių ilgų metų rūpestis ir triūsas, Norberto Vėliaus, Pranės Dundulienės, Rimutės Rimantienės, Marijos Gimbutienės, brolių Donato ir Leonardo Saukų, Angelės Vyšniauskaitės, Romo Batūros, Adomo Butrimo, Kazimiero Eigmino ir daugelio daugelio kitų mažesni bei didesni darbai. Tai jų skatinamas jaunimas kaip mokėjo, taip priešinosi tautinės savimonės naikai, kuri, beje, visu smarkumu tebesitęsia mielame mūsų krašte ir dabar.
Ugnies apeigos, tarybiniais laikais kone visiškai apmirusios, kaip ir paprotys ugnimi pagerbti ir per ją vienytis, vis dėlto mažomis, bet kaitriomis žarijomis ruseno įvairiose uždarose ir pusiau slaptose sueigose, gobiami ir tyliai kurstomi labiausiai susipratusių tautinio savitumo saugotojų.
Dariaus Ramančionio rūpesčiu Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klube „Aukuras“ buvo įsteigtas Baltų vienybės dienos ugnių sąšaukos žemėlapis. Visi, kas švenčia šią iškilią ir prasmingą šventę, kviečiami adresu paveldas@aukuras.lt pranešti apie savo kūrensimą ugnį.
Kūrėsi kraštotyros būreliai, tautinės muzikos pulkai, ilgainiui išaugę, iškeroję į vis didesnes, stipresnes draugijas, sambūrius, ramuvas ir romuvas. Naujausiais laikais rudens lygiadienio ugnies apeigas vieni pirmųjų suskato puoselėti Rimantas Braziulis, vėliau tapęs Lietuvos Žaliųjų judėjimo vadu, ir Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, o dabar žinomas tautosakininkas, skulptorius, visuomenės veikėjas.
Palankę Profsąjungų rūmuose veikusį Rimanto Matulio suburtą „Dainos“ klubą, iš kurio vėliau kilo „Raskila“, jie savo mokyklose patys įkūrė savanorių kuopas, kuriuose mokė bendraamžius bei jaunesnius mokinius senovinių dainų, šokių ir papročių.
Lietuvos Žaliųjų vadas Rimantas Braziulis, kadaise – vienas iš uoliausių senųjų ugnies apeigų gaivintojų.
Pasiskaitę A. Vyšniauskaitės raštų apie linamynio papročius, 1981 metų rugsėjo 22- ąją atgaivino šiaudinės Kuršio pamėklės deginimą – nuvykę į Bajorų kaimą Visorių apylinkėje netoli Vilniaus, prie garsaus Bajorų akmens su įduba, surengė ten puikią rudens lygiadienio šventę. Tai buvo gerokai primirštos, bemaž jau mirusios apeigos nauja pradžia.
Jau kitais ar dar kitais metais tie nepasėdos vyrukai ir merginos surengė talką ant Gedimino kapo kalno, sukrovė aukurą, įžiebė jame ugnį ir, antrindami žemyn riedančiai saulei, iškilmingai, su dainomis, nugabeno šventąją ugnelę žemyn, į Sereikiškių parką, tuomet dar Jaunimo sodą.
Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas, vienas pirmųjų suskato gaivinti, puoselėti apmirusias lygiadienio ugnies apeigas.
Nuo tolei kasmet pavasario lygiadienį (kovo 20 dieną) pagerbdami kylančią saulę užkurdavo ugnį žemai, Jaunimo sode, ir pašlovinę ją nešdavo aukštyn, ant Gedimino kapo kalno, o rudeniui atėjus vėl nugarbindavo žemyn.
Šias apeigas pamėgo ir 1980 susibūręs VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto), ir 1982 Vytauto Musteikio įkurtas Vilniaus universiteto istorikų tautinių dainų mėgėjų pulkelis, ir dar daugelis kitų, vėliau atsiradusių. Nors visa tai buvo daroma tylomis, tarp savų, per daug nesigarsinant, paprotys švęsti būtent taip, senoviškai, su tam tikromis giesmėmis ir apeigomis, plito vis plačiau, kol po devyniasdešimtųjų ėmė šaukte šauktis visai tautai atskleidžiamas, padalinamas, garsiau pagarsinamas, kad juo galėtų džiaugtis kuo daugiau lietuvybei prijaučiančių.
VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto) tautinės muzikos pulkas mūsų dienomis. Daugelio senbuvių plaukus jau išmargino žilos gijos.
Bus daugiau.