NAUJA ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS IŠLEISTA KNYGA

Siūlome interviu su jos rengėjais

Artėjant Vasario 16-ajai – pačiai reikšmingiausiai Lietuvos laisvės istorijos datai ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka išleido Lietuvos kariuomenės savanorio, visuomenės veikėjo, žurnalisto Stasio Butkaus (1897–1961), kilusio iš Šiaulių rajono, Kurtuvėnų kaimo, atsiminimų knygą „Vyrai Gedimino kalne“ (1915–1920 metų įvykių atsiminimai).

Paprastai ir nuoširdžiai, bet gyva ir vaizdinga ano meto kalba perteiktuose prisiminimuose atsispindi masinis žmonių pasitraukimas iš Lietuvos Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, autoriaus tarnyba Rusijos kariuomenėje, sunkus nepriklausomybės kovų ir valdžių kaitos laikotarpis – priespaudos kovų epocha ir to laiko žmonių patirtis, jų dvasinė ir patriotinė būsena.

Apie tai ir apie iškilią, brandžią, tačiau nepelnytai mažai žinomą Stasio Butkaus asmenybę – interviu su knygos sudarytoju Almantu ŠLIVINSKU, kitais rengėjais Audrone KIRŠINAITE, Roberta RASIKIENE ir Stasio Butkaus įamžinimo iniciatoriumi kurtuvėniškiu Dainiumi POPOVU.

Kaip radosi mintis įprasminti mažai iki šiol žinotą kurtuvėniškį Stasį Butkų?

D. Popovas: Visa ko pradžia galima laikyti pažintį su Valdemaru Michalausku, Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Kleopo Michalausko sūnumi, vieninteliu Pavirvyčio dvaro šeimininkų  palikuonimi. Jo knyga „Kol augau su tėtuku“ ir pokalbis su juo atvedė prie savanorio S. Butkaus ištakų. Su tos medžiagos perdavimu gavau kaip ir užduotį įprasminti žinomą, bet nepelnytai pamirštą patriotinę asmenybę. Man tai tapo tam tikra misija.

Kartu su Kurtuvėnų bendruomene ėmėmės ieškoti būdų, kaip pargabenti S. Butkaus palaikus iš Niujorko į Lietuvą. Krašto apsaugos ministerija tokį norą palaiko, tik, deja, tam neranda lėšų.

Kodėl Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka ėmėsi S. Butkaus atsiminimų leidybos?

A. Šlivinskas: Pirmiausia norėjosi mažai žinoto mūsų kraštiečio atsiminimų įprasminimo Lietuvoje. Daugeliui mūsų jis nežinomas nei kaip rašytojas, nei kaip Lietuvai labai nusipelnęs žmogus. Jo pavardę aptikti galima daugiausia dėl sąsajos su sausio 1-ąją minima mūsų Vėliavos diena. Būtent 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte tąkart

pirmąkart iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Šiame būryje, be kitų, buvo ir Stasys Butkus. Ir nors ši Lietuvos trispalvė tuomet plevėsavo tik 6 dienas, šių žmonių drąsa iki šiol kasmet paminima.

Kita ne mažiau svarbi aplinkybė, gerokai nustebinusi, kad tokia puiki 1915–1920 metų Lietuvos, ypač Šiaulių regiono įvykių, gyvenimo kronika, pateikta per asmeninius išgyvenimus ir patirtį, turi tokią mažą sklaidą Lietuvoje. Be P. Bugailiškio knygos „Gyvenimo vieškeliai“ ir P. Rusecko memuarų, daugiau panašių atsiminimų apie to meto įvykius Šiauliuose beveik nėra. O tai jau praradimas mūsų krašto istorijai.

Tai yra jau 3-iasis, pataisytas ir papildytas, leidimas, svarbus tuo, kad pirmą kartą išleistas Lietuvoje. Ar nesunku buvo imtis leidybos?

A. Šlivinskas: Pirmąkart knyga išleista 1957 m. Vokietijos Memingeno mieste aukotojų lėšomis, be iliustracijų. Antrąkart pakartota 1984 m. JAV, Čikagoje, su prastos kokybės iliustracijomis, platinta vėl tik tarp lietuvių emigrantų.
Imtis trečio leidimo buvo sunkiau, nei tikėjomės. Teikėme paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, po to LR Vyriausybės Šimtmečio istorinės atminties programai, dar kitą paraišką Krašto apsaugos ministerijai teikė asociacija „Kurtuvėnų bendruomenė“, deja, jos visos buvo atmestos kaip mažareikšmės Lietuvos mastu. Esame dėkingi Šiaulių rajono savivaldybės visuomeninei kultūros tarybai, kuri suprato šios knygos svarbą mūsų kraštui ir praėjusių metų vasarą inicijavo Savivaldybės paramą šios knygos spaudos darbams. Jos tiražą padidino ir AB spaustuvės „Titnagas“ parama.

Norėjome, kad naujoji knyga būtų praturtinta dviem straipsniais, todėl paprašėme kraštotyrininkę Audronę Kiršinaitę parengti šio kario kaip asmenybės, savanorio, žurnalisto apžvalgą, o aš stengiausi suteikti istorinių žinių apie 1916–1918 metų politinių kovų raidą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Knygoje pateikėme daug ano meto kovų atvirukų, kitų iliustracijų, už kurias dėkingi kolekcininkui Petrui Kaminskui.

Rengiant apžvalgą apie atsiminimų autorių teko nemažai gilintis į istorinius šaltinius. Galbūt vertėtų išskirti faktus, turėjusius įtakos asmenybei formuotis?

A. Kiršinaitė: Valstiečių Jono Butkevičiaus ir Stanislavos Kunigundos Barcevičiūtės-Butkevičienės šeimoje buvo gimę 6 vaikai. Užaugo tik 3 broliai: Jonas, Stanislovas ir pagrandukas Julijonas.

Apie šeimą galima spręsti iš paties Stasio Butkaus publikacijų. Spalvingiausiai apibūdinamas tėvas – Lietuvos patriotas, puikiai supratęs rašyto ir spausdinto žodžio svarbą, turėjęs kūrybinių gebėjimų, savo pasakojimais vaikams puoselėjęs pagarbą kalbai ir patriotinius jausmus.

Aplinka formuotis vaiko tautiškumo ir patriotiškumo pradams buvo labai palanki. Tėvas buvęs labai smalsus ir bendraujantis žmogus, pelnęs ne tik kaimynų, bet ir grafų pagarbą. Butkevičių sūnaus Pranciškaus krikštatėviai buvo grafas Konstantinas Liudvikas Pliateris-Zyberkas ir jo sesuo Elžbieta Rožė Pliater-Zyberk.

Pagrindinis Stasio tėvo užsiėmimas taip pat neatsiejamas nuo spaudos ir rašto – periodikos ir korespondencijos pristatymas. Tėvo sesuo Ona Butkaitė – knygnešė, platinusi spaudą jos draudimo metais, neturėjo savo šeimos ir gyveno kartu su brolio šeima, daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Ji Stasį išlydėjo į Vilnių savanoriauti.

Stasys lankė slaptą parapinę mokyklą, vaikų auklėjimu rūpinosi uždraustos lietuviškos spaudos platintojas vikaras Domininkas Tuskenis.

Kas žinoma apie vėlesnį S. Butkaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį?

A. Kiršinaitė: S. Butkus turėjo begalę veiklų. Dar būdamas paauglys parašė pirmąsias publikacijas Seinuose leidžiamiems žurnalams, Amerikos lietuvių laikraščiams, vėliau parengė ir publikavo gausybę atsiminimų apie Lietuvos kariuomenės kūrimą. 1912 metais „Šaltinyje“ išspausdintoje publikacijoje „Amerikon eiti ar amatų mokinties?“ penkiolikmetis jaunuolis palietė labai svarbius aspektus: tautiškumą, patriotiškumą, atrodytų, kad rašė labai brandus ir išsilavinęs žmogus, nors tik 1928 metais baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją.

Iš prigimties buvęs labai imlus ir kūrybiškas vaikas. Jo iniciatyvos palaikytos tėvo ir tetos, draugystė su mokytojos Slyvauskienės sūnumi Miku, būsimu Lietuvos kariuomenės savanoriu ir kapitonu. 1915–1918 metais gyvenimas Rusijoje, tarnyba Rusijos caro kariuomenėje dar labiau sustiprino norą kovoti už savo tėvynę, skleisti informaciją apie savo gimtąjį kraštą, savanorių patriotiškumą. Po to aktyviai dirbo Lietuvos kariuomenės kūrimo savanorių sąjungoje, redagavo savanorių leidinius, 1944 metais redagavo „Tolko skautą“ Vokietijoje. Išeivijoje svarbiausia veikla – rūpinimasis „Kario“ žurnalo leidimu ir redagavimas.

Ar gali būti istorinė knyga įdomi jaunimui?

R. Rasikienė: Ši knyga kaip dienoraštis, kuriame sutiksime ir autobiografinio, ir dokumentinio pobūdžio tekstų. Skaityti vilioja lengvai suprantamas stilius ir aiškus chronologinis principas. Gausybė lietuvių tautai svarbių istorinių įvykių atsiskleidė per dienoraščius, kuriuose išryškėja atviras ir asmeninis požiūris į įvairius dalykus.

Dienos šviesą ši knyga išvydo ypatingu laiku, artėjant Vasario 16-ajai, tai dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Knygos autorius Stasys Butkus galėtų būti atkaklus lietuvybės puoselėjimo pavyzdys jaunimui. Šiais laikais dažnai pamirštame patriotiškumą, tautiškumą, bendruomeniškumą galvodami tik apie savo individualius poreikius. Perskaičius atsiminimus savaime susimąstai, kiek daug žmonės aukojosi, kovojo ir rizikavo savo gyvybe, kad dabar gyventumėme laisvoje Lietuvoje. Tokie pavyzdžiai įkvepia ir jais būtina dalintis.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog galėjau prisidėti prie šios atsiminimų knygos rengimo. Tai ypatinga patirtis, labai tai vertinu ir tikiuosi, kad ateityje parengsime ir daugiau tokių reikšmingų leidinių.

Ar šiandienos skaitytojui suprantama ano meto kalba, žodynas?

R. Rasikienė: Autoriaus knygos tekstas parašytas glausta „kareiviška“, bet gyva, vaizdinga to meto kalba. Redaguodami ištaisėme ankstesniuose leidimuose buvusias korektūros klaidas, pagal šių dienų rašto normas sutvarkėme rašybą, skyrybą. Labai stengėmės išlaikyti autentišką autoriaus minties raišką, stilių, to meto pavadinimus. Tarmiška raiška ar barbarizmai, kurie gali būti neaiškūs dabartiniam skaitytojui, pateikti laužtiniuose skliaustuose arba išnašose. Daug naudingų pastabų ir redakcinių patarimų davė kalbininkas profesorius Kazimieras Župerka, už ką mes esame labai dėkingi.

Rengdami trečiąjį šios knygos leidimą, nebepateikėme pirmuosiuose leidimuose buvusios paantraštės „Pirmūno ir pirmojo savanorio kūrėjo atsiminimai“, nes dabartiniam skaitytojui gali būti neaiškūs arba kitaip suprantami minimi žodžiai pirmūnas, savanoris kūrėjas. Pats pasakymas pirmasis savanoris kūrėjas, nors ir buvęs užfiksuotas šaltiniuose, bet, karo istorikų nuomone, – per daug pretenzingas.

Kaip ir kur planuojate šios knygos sklaidą?

A. Šlivinskas: Visas knygos tiražas yra nekomercinis, ir ja nebus prekiaujama knygynuose. Pasidalinsime su visos šalies bibliotekomis, didesnėmis mokyklomis. Numatyti jau ir keli pristatymai. Artimiausias vyks vasario 8 d., 15 val., Kuršėnuose, Kultūros centro mažojoje salėje.

Kovo 2 d. taip pat Kuršėnuose numatytas Šiaulių rajono savivaldybės lėšomis išleistų leidinių pristatymas. Tarp jų eksponuosime ne tik šią knygą, bet ir praėjusių metų pabaigoje išleistą originalų kraštotyrinį 2018 metų kalendorių „Lietuvos šimtmečio atspindžiai Šiaulių rajone“.

Dar vienas iškilmingas S. Butkaus asmenybės ir knygos pristatymas taip pat planuojamas Kovo 11-ąją Kurtuvėnuose.

Kalbino Rima Vilkienė

Skaityti daugiau

Skaityti daugiau