Istorija
Kovo 11 d., minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, maloniai kviečiame į
kurtuvėniškio, pirmojo tarpukario Lietuvos savanorio, Stasio Butkaus knygos ,,Vyrai Gedimimo kalne” pristatymą.
Renginio programa:
11 val. šv. Mišios Kurtuvėnų šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje
11:45 val. savanorių karių iškilminga salvė Turgaus aikštėje
12 val. knygos ,,Vyrai Gedimino kalne” pristatymas Ratinėje. Kurtuvėnų folkloro ansamblio „Kurtuove” pasirodymas.
Organizatoriai
Asociacija ,,Kurtuvėnų bendruomenė”
Šiaulių rajono viešoji biblioteka
Partneriai
Kurtuvėnų regioninio parko direkcija
NAUJA ŠIAULIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS VIEŠOSIOS BIBLIOTEKOS IŠLEISTA KNYGA
Siūlome interviu su jos rengėjais
Artėjant Vasario 16-ajai – pačiai reikšmingiausiai Lietuvos laisvės istorijos datai ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka išleido Lietuvos kariuomenės savanorio, visuomenės veikėjo, žurnalisto Stasio Butkaus (1897–1961), kilusio iš Šiaulių rajono, Kurtuvėnų kaimo, atsiminimų knygą „Vyrai Gedimino kalne“ (1915–1920 metų įvykių atsiminimai).
Paprastai ir nuoširdžiai, bet gyva ir vaizdinga ano meto kalba perteiktuose prisiminimuose atsispindi masinis žmonių pasitraukimas iš Lietuvos Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, autoriaus tarnyba Rusijos kariuomenėje, sunkus nepriklausomybės kovų ir valdžių kaitos laikotarpis – priespaudos kovų epocha ir to laiko žmonių patirtis, jų dvasinė ir patriotinė būsena.
Apie tai ir apie iškilią, brandžią, tačiau nepelnytai mažai žinomą Stasio Butkaus asmenybę – interviu su knygos sudarytoju Almantu ŠLIVINSKU, kitais rengėjais Audrone KIRŠINAITE, Roberta RASIKIENE ir Stasio Butkaus įamžinimo iniciatoriumi kurtuvėniškiu Dainiumi POPOVU.
Kaip radosi mintis įprasminti mažai iki šiol žinotą kurtuvėniškį Stasį Butkų?
D. Popovas: Visa ko pradžia galima laikyti pažintį su Valdemaru Michalausku, Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Kleopo Michalausko sūnumi, vieninteliu Pavirvyčio dvaro šeimininkų palikuonimi. Jo knyga „Kol augau su tėtuku“ ir pokalbis su juo atvedė prie savanorio S. Butkaus ištakų. Su tos medžiagos perdavimu gavau kaip ir užduotį įprasminti žinomą, bet nepelnytai pamirštą patriotinę asmenybę. Man tai tapo tam tikra misija.
Kartu su Kurtuvėnų bendruomene ėmėmės ieškoti būdų, kaip pargabenti S. Butkaus palaikus iš Niujorko į Lietuvą. Krašto apsaugos ministerija tokį norą palaiko, tik, deja, tam neranda lėšų.
Kodėl Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka ėmėsi S. Butkaus atsiminimų leidybos?
A. Šlivinskas: Pirmiausia norėjosi mažai žinoto mūsų kraštiečio atsiminimų įprasminimo Lietuvoje. Daugeliui mūsų jis nežinomas nei kaip rašytojas, nei kaip Lietuvai labai nusipelnęs žmogus. Jo pavardę aptikti galima daugiausia dėl sąsajos su sausio 1-ąją minima mūsų Vėliavos diena. Būtent 1919 m. sausio 1 d. Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte tąkart
pirmąkart iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Šiame būryje, be kitų, buvo ir Stasys Butkus. Ir nors ši Lietuvos trispalvė tuomet plevėsavo tik 6 dienas, šių žmonių drąsa iki šiol kasmet paminima.
Kita ne mažiau svarbi aplinkybė, gerokai nustebinusi, kad tokia puiki 1915–1920 metų Lietuvos, ypač Šiaulių regiono įvykių, gyvenimo kronika, pateikta per asmeninius išgyvenimus ir patirtį, turi tokią mažą sklaidą Lietuvoje. Be P. Bugailiškio knygos „Gyvenimo vieškeliai“ ir P. Rusecko memuarų, daugiau panašių atsiminimų apie to meto įvykius Šiauliuose beveik nėra. O tai jau praradimas mūsų krašto istorijai.
Tai yra jau 3-iasis, pataisytas ir papildytas, leidimas, svarbus tuo, kad pirmą kartą išleistas Lietuvoje. Ar nesunku buvo imtis leidybos?
A. Šlivinskas: Pirmąkart knyga išleista 1957 m. Vokietijos Memingeno mieste aukotojų lėšomis, be iliustracijų. Antrąkart pakartota 1984 m. JAV, Čikagoje, su prastos kokybės iliustracijomis, platinta vėl tik tarp lietuvių emigrantų.
Imtis trečio leidimo buvo sunkiau, nei tikėjomės. Teikėme paraiškas Lietuvos kultūros tarybai, po to LR Vyriausybės Šimtmečio istorinės atminties programai, dar kitą paraišką Krašto apsaugos ministerijai teikė asociacija „Kurtuvėnų bendruomenė“, deja, jos visos buvo atmestos kaip mažareikšmės Lietuvos mastu. Esame dėkingi Šiaulių rajono savivaldybės visuomeninei kultūros tarybai, kuri suprato šios knygos svarbą mūsų kraštui ir praėjusių metų vasarą inicijavo Savivaldybės paramą šios knygos spaudos darbams. Jos tiražą padidino ir AB spaustuvės „Titnagas“ parama.
Norėjome, kad naujoji knyga būtų praturtinta dviem straipsniais, todėl paprašėme kraštotyrininkę Audronę Kiršinaitę parengti šio kario kaip asmenybės, savanorio, žurnalisto apžvalgą, o aš stengiausi suteikti istorinių žinių apie 1916–1918 metų politinių kovų raidą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Knygoje pateikėme daug ano meto kovų atvirukų, kitų iliustracijų, už kurias dėkingi kolekcininkui Petrui Kaminskui.
Rengiant apžvalgą apie atsiminimų autorių teko nemažai gilintis į istorinius šaltinius. Galbūt vertėtų išskirti faktus, turėjusius įtakos asmenybei formuotis?
A. Kiršinaitė: Valstiečių Jono Butkevičiaus ir Stanislavos Kunigundos Barcevičiūtės-Butkevičienės šeimoje buvo gimę 6 vaikai. Užaugo tik 3 broliai: Jonas, Stanislovas ir pagrandukas Julijonas.
Apie šeimą galima spręsti iš paties Stasio Butkaus publikacijų. Spalvingiausiai apibūdinamas tėvas – Lietuvos patriotas, puikiai supratęs rašyto ir spausdinto žodžio svarbą, turėjęs kūrybinių gebėjimų, savo pasakojimais vaikams puoselėjęs pagarbą kalbai ir patriotinius jausmus.
Aplinka formuotis vaiko tautiškumo ir patriotiškumo pradams buvo labai palanki. Tėvas buvęs labai smalsus ir bendraujantis žmogus, pelnęs ne tik kaimynų, bet ir grafų pagarbą. Butkevičių sūnaus Pranciškaus krikštatėviai buvo grafas Konstantinas Liudvikas Pliateris-Zyberkas ir jo sesuo Elžbieta Rožė Pliater-Zyberk.
Pagrindinis Stasio tėvo užsiėmimas taip pat neatsiejamas nuo spaudos ir rašto – periodikos ir korespondencijos pristatymas. Tėvo sesuo Ona Butkaitė – knygnešė, platinusi spaudą jos draudimo metais, neturėjo savo šeimos ir gyveno kartu su brolio šeima, daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Ji Stasį išlydėjo į Vilnių savanoriauti.
Stasys lankė slaptą parapinę mokyklą, vaikų auklėjimu rūpinosi uždraustos lietuviškos spaudos platintojas vikaras Domininkas Tuskenis.
Kas žinoma apie vėlesnį S. Butkaus gyvenimo ir veiklos laikotarpį?
A. Kiršinaitė: S. Butkus turėjo begalę veiklų. Dar būdamas paauglys parašė pirmąsias publikacijas Seinuose leidžiamiems žurnalams, Amerikos lietuvių laikraščiams, vėliau parengė ir publikavo gausybę atsiminimų apie Lietuvos kariuomenės kūrimą. 1912 metais „Šaltinyje“ išspausdintoje publikacijoje „Amerikon eiti ar amatų mokinties?“ penkiolikmetis jaunuolis palietė labai svarbius aspektus: tautiškumą, patriotiškumą, atrodytų, kad rašė labai brandus ir išsilavinęs žmogus, nors tik 1928 metais baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją.
Iš prigimties buvęs labai imlus ir kūrybiškas vaikas. Jo iniciatyvos palaikytos tėvo ir tetos, draugystė su mokytojos Slyvauskienės sūnumi Miku, būsimu Lietuvos kariuomenės savanoriu ir kapitonu. 1915–1918 metais gyvenimas Rusijoje, tarnyba Rusijos caro kariuomenėje dar labiau sustiprino norą kovoti už savo tėvynę, skleisti informaciją apie savo gimtąjį kraštą, savanorių patriotiškumą. Po to aktyviai dirbo Lietuvos kariuomenės kūrimo savanorių sąjungoje, redagavo savanorių leidinius, 1944 metais redagavo „Tolko skautą“ Vokietijoje. Išeivijoje svarbiausia veikla – rūpinimasis „Kario“ žurnalo leidimu ir redagavimas.
Ar gali būti istorinė knyga įdomi jaunimui?
R. Rasikienė: Ši knyga kaip dienoraštis, kuriame sutiksime ir autobiografinio, ir dokumentinio pobūdžio tekstų. Skaityti vilioja lengvai suprantamas stilius ir aiškus chronologinis principas. Gausybė lietuvių tautai svarbių istorinių įvykių atsiskleidė per dienoraščius, kuriuose išryškėja atviras ir asmeninis požiūris į įvairius dalykus.
Dienos šviesą ši knyga išvydo ypatingu laiku, artėjant Vasario 16-ajai, tai dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Knygos autorius Stasys Butkus galėtų būti atkaklus lietuvybės puoselėjimo pavyzdys jaunimui. Šiais laikais dažnai pamirštame patriotiškumą, tautiškumą, bendruomeniškumą galvodami tik apie savo individualius poreikius. Perskaičius atsiminimus savaime susimąstai, kiek daug žmonės aukojosi, kovojo ir rizikavo savo gyvybe, kad dabar gyventumėme laisvoje Lietuvoje. Tokie pavyzdžiai įkvepia ir jais būtina dalintis.
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog galėjau prisidėti prie šios atsiminimų knygos rengimo. Tai ypatinga patirtis, labai tai vertinu ir tikiuosi, kad ateityje parengsime ir daugiau tokių reikšmingų leidinių.
Ar šiandienos skaitytojui suprantama ano meto kalba, žodynas?
R. Rasikienė: Autoriaus knygos tekstas parašytas glausta „kareiviška“, bet gyva, vaizdinga to meto kalba. Redaguodami ištaisėme ankstesniuose leidimuose buvusias korektūros klaidas, pagal šių dienų rašto normas sutvarkėme rašybą, skyrybą. Labai stengėmės išlaikyti autentišką autoriaus minties raišką, stilių, to meto pavadinimus. Tarmiška raiška ar barbarizmai, kurie gali būti neaiškūs dabartiniam skaitytojui, pateikti laužtiniuose skliaustuose arba išnašose. Daug naudingų pastabų ir redakcinių patarimų davė kalbininkas profesorius Kazimieras Župerka, už ką mes esame labai dėkingi.
Rengdami trečiąjį šios knygos leidimą, nebepateikėme pirmuosiuose leidimuose buvusios paantraštės „Pirmūno ir pirmojo savanorio kūrėjo atsiminimai“, nes dabartiniam skaitytojui gali būti neaiškūs arba kitaip suprantami minimi žodžiai pirmūnas, savanoris kūrėjas. Pats pasakymas pirmasis savanoris kūrėjas, nors ir buvęs užfiksuotas šaltiniuose, bet, karo istorikų nuomone, – per daug pretenzingas.
Kaip ir kur planuojate šios knygos sklaidą?
A. Šlivinskas: Visas knygos tiražas yra nekomercinis, ir ja nebus prekiaujama knygynuose. Pasidalinsime su visos šalies bibliotekomis, didesnėmis mokyklomis. Numatyti jau ir keli pristatymai. Artimiausias vyks vasario 8 d., 15 val., Kuršėnuose, Kultūros centro mažojoje salėje.
Kovo 2 d. taip pat Kuršėnuose numatytas Šiaulių rajono savivaldybės lėšomis išleistų leidinių pristatymas. Tarp jų eksponuosime ne tik šią knygą, bet ir praėjusių metų pabaigoje išleistą originalų kraštotyrinį 2018 metų kalendorių „Lietuvos šimtmečio atspindžiai Šiaulių rajone“.
Dar vienas iškilmingas S. Butkaus asmenybės ir knygos pristatymas taip pat planuojamas Kovo 11-ąją Kurtuvėnuose.
Kalbino Rima Vilkienė
Konferencija–Diskusija–Par
Lapkričio 30 d. (ketvirtadienį), 13 val.
„Šiaurės sparnai: Pasvalio krašto istorinių vėjo malūnų likimai“. Maloniai laukiame!
https://www.facebook.com/events/397564300660985/
Kartu su pavasariu baigėsi ir beveik du mėnesius trukę gražiausio saugomose teritorijose esančių piliakalnio rinkimai. Su rinkimams nominuotų piliakalnių trisdešimtuku visi norintys galėjo susipažinti specialioje interneto svetainėje, kurioje vyko ir balsavimas. Daugiau kaip 1000-čio balsavusiųjų valia gražiausiu, mėgstamiausiu piliakalniu išrinktas Kernavės piliakalnių kompleksas.
Kernavės archeologinių paminklų kompleksą sudaro piliakalnis (Aukuro Kalnas), du priešpiliai (Mindaugo Sostas ir Lizdeikos Kalnas), papilys (Pilies Kalnas), papėdės gyvenvietė bei 3 kapinynai. Nuo 1979 m. čia nuolat vykdomi komplekso archeologiniai tyrinėjimai. Kernavė yra viena geriausiai pažįstamų priešistorinių – Viduramžių Lietuvos gyvenviečių. Nuo 1988 m. kompleksui saugoti įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 2004 m. Kernavė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Kernavės piliakalnių kompleksas gražiausiojo titulą laimėjo užtikrintai, ženkliai atitrūkęs nuo kitų rinkimuose dalyvavusių piliakalnių.
Antroje vietoje liko Varnių regioniniame parke esantis Šatrijos piliakalnis. Piliakalnis įrengtas vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų (aukštis – 228,7 m). Nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai, konkurentai gražiausio piliakalnio rinkimuose – Medvėgalis, Sprūdė, matosi Telšių katedros bokštai.
Trečiuoju tapo Merkinės piliakalnis, esantis Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, Merkinės miestelyje. Dėl nuo piliakalnio atsiveriančių užburiančių Nemuno ir Merkio santakos vaizdų, savo istorinės didybės, piliakalnį pamėgo lankytojai ir jis tapo tikru Dainavos krašto simboliu.
Puikiai sekėsi Medvėgalio piliakalniu ir Rambyno kalnui, kurie kartu su trimis prizininkais pateko į gražiausių Lietuvos saugomų teritorijų piliakalnių penketuką. Kaip rinkimuose sekėsi visiems piliakalniams galima sužinoti specialioje interneto svetainėje adreso https://www.pamatykLietuvoje.lt/stories/piliakalniai.
Piliakalnių metams paminėti skirtus rinkimus organizavo www.pamatykLietuvoje.lt pristatanti išsamiausią lankytinų vietų Lietuvoje žemėlapį, kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba, kuruojančia nacionalinių ir regioninių parkų veiklą.
www.vstt.lt
2017 m. sausio 26 d., ketvirtadienį, 16 val. Chaimo Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74, Šiauliai) vyks istoriko Tomo Baranausko ir archeologo Gintauto Zabielos knygos „Saulės mūšio pėdsakų paeiškos” pristatymas. Dalyvaus autoriai, Šiaulių „Aušros” muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė. Renginio dalyviai išgirs dar negirdėtus Saulės mūšio slėpinius, o galbūt ir sužinos tikslią mūšio vietą. Įėjimas nemokamas.
Sveikinam brolius latvius – VALIO.
Lapkričio 18 d. 16 val. bibliotekoje II aukšte Latvijos nepriklausomybės dienos proga atidaroma Vlado Braziūno nuotraukų paroda „Europieti, augęs pačiame palietuvy“. Paroda skirta Knuto Skujenieko 80-mečiui. Daugiau žiūrėti čia
18 val. vakaras su Vladu Braziūnu ir Knutu Skujenieku vyks Chaimo Frenkelio viloje. Daugiau žiūrėti čia.
Liuda Petkevičiūtė
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
II dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Taigi 1236 metais, Saulės žemėje (spėjama, netoli dabartinių Šiaulių, Tautinio ir Mūšos santakoje) būtent rugsėjo 22 įvyko lemtingas Saulės mūšis, kurio metu susivienijusios baltų gentys, daugiausia lietuvių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, sumušė kalavijuočių kariuomenę ir šitaip atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir kaimynines gentis.
Daugelis dar ir šiandien tebesuka galvą: kaip šitokia galybė gynėjų (metraščių duomenimis, apie 4-5 tūkstančiai vyrų) gebėjo taip greit susižinoti ir šitaip spėriai draugėn susivienyti neįžengiamų girių ir liūliuojančių pelkių krašte bemaž be jokių kelių ir vieškelių?
Pasirodo, žinia apie užpuolikus pasklido akies moju. Lygiai taip pat staigiai nuvilnijo ir šūkis vienytis. O pasklido ir nuvilnijo jie ugnies ženklais per kalnelius, kalvas, piliakalnius. Ką ten – ištisas virtines piliakalnių! Mat šitiek jų mūsų protėviai kadais supylė ne tik gintis, bet ir perduoti svarbias žinias: naktį ugnimi (kaip kad ir nūdien jūreiviai jas perduoda žibintais), o dieną dūmais, degindami šlapias malkas ir šatras (iš čia ir piliakalnių karalienės Šatrijos pavadinimas).
Artimesni kalnai, kalneliai, spėjama, tiesiog susišaukdavo – ko gero, kaip tik todėl daugelis jų Žemaitijos kalvų grandinėje Tauragės, Šilalės, Telšių, Kelmės, Šiaulių apylinkėse iki šiolei vadinami Šaukėnų, Šaukoto, Šauksmo, Gaudkalnių, Sargų vardais. Sumaniai naudojami jie veikė, kaip veikia akimis, ausimis ir kūno gyslomis perduodamas žinia apie patirtą arba artėjantį smūgį ir tuo pačiu keliu žaibo greičiu grįžtantis ženklas smogti atgal. Šį garso ir ugnies „telegrafą“ mūsų pelkėtame ir klaidžiame krašte protėviai naudojo per amžių amžius, nuo neatmenamos senų senovės.
Jau daug vėliau apie tai „Prūsų žemės metraščiuose“ rašė Petras Dusburgietis (1326), „Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą apybraižų“ (1384-1402) rašytojai braižytojai, galiausiai jų pasakojimų prisiskaitęs ir po Lietuvą ilgai keliavęs garsus lenkų istorikas, rašytojas ir mąstytojas, stropus Lietuvos piliakalnių tyrėjas ir kasinėtojas Liudvikas Kšivickis (1859-1941) veikale „Žemaičių senovė“ (1905).
Beje, po Saulės kautynių į šipulius subakintas kalavijuočių ordinas nebeatsipeikėjo ir buvo panaikintas. Taigi Lietuvai toji pergalė pelnė šiek tiek atokvėpio: 1244 metais kuršius ir atokesnius lietuvių žemių paribius iš Livonijos vėl pradėjo puldinėti jau kita, kryžeivių (kitaip vokiečių, arba teutonų), „rikiuotė“ (Ordo Teutonicus).
Būtent šį galingą, gerai išmankštintų galvažudžių susivienijimą 1226 metais ne kas kitas, o lenkų (reikšminga, ar ne?) kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187-1247) pasikvietė į Mozūriją, „užrašęs“ jam Kulmo sritį, kad tasai „sutramdytų“ prūsus, neva grasinusius šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Negana to, šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX ordino vadeivai (magistrui) Hermanui fon Zalcai vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias tik pavyks užkariauti.
Kryžeivių, kitaip vokiečių, arba teutonų, „rikiuotės“ plėšikėliai. 1230–1249 metais kruvinoji vokiečių „rikiuotė“ užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti rimtą grėsmę kuršiams, žemaičiams ir lietuviams.
Popiežiaus Honorijaus III palaimintas nelemtasis Mozūrų, Kujavijos, o vėliau ir Krokuvos kunigaikštis, 1217-1223 pats kasmet rengęs kryžiaus žygius į Prūsus, nesiliovė siaubęs šių garbingų genčių ir išvien su kryžeiviais, kol galiausiai jos buvo visiškai sunaikintos. Būtent šito veikėjo bukumas, gobšumas ir žiaurumas pražūtingai pakeitė ne tik Prūsos, bet ir Lietuvos, Latvijos, o ir visos Europos būties tėkmę. Konrado uoliai talkinama 1230–1249 metais kruvinoji vokiečių „rikiuotė“, kitaip ordinas, užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti rimtą grėsmę kuršiams, žemaičiams ir lietuviams, nors, kita vertus, Saulės mūšį bloguoju minėdama, giliau Lietuvon atmaklinti išdrįso tik 1283 metais.
Lietuva per tą laiką susitelkė, sutvirtėjo, išplėtė savo kariauną, valdas ir labai rimtai pasiruošė gynybai, ilgam ir sunkiam, šimtmečius trukusiam karui su popiežių siundomais galvažudžiais grobikais. Taigi, ko gero, būtent Saulės pergalės dėka šiandieną tebesame, tebeskamba mūsų kalba, tebeklesti miela brangi Lietuvėlė, kurios ir vardas kilęs iš tų laikų, kai būdavo gebama ugnimi lyg žaibu telktis, vienytis, draugėn lietis, o susiliejus vieningai veikti, gelbėtis ir gintis.
Nelemtasis lenkų (reikšminga, ar ne?) kunigaikštis Konradas I Mazovietis (1187-1247), popiežiaus Honorijaus III pavedimu 1217-1223 rengęs kryžiaus žygius Prūsijon ir galiausiai 1226 talkon pasikvietęs vokiečių (teutonų), kitaip dar kryžeivių, galvažudžių „rikiuotę“. Tai jo pastangomis prūsai ir daugelis kitų baltų genčių buvo visai sunaikinti, o likusių (lietuvių, žemaičių ir latvių) būtis pakrypo pražūtinga naikos linkme.
Liūdna, slogu ir nesmagu, kad Saulės mūšis, tasai neprilygstamas protėvių žygdarbis, ilgus metus nebuvo nei deramai paminėtas, nei pagerbtas. Tik 1986 metais 750-ąsias Saulės mūšio metines kiek padoriau atšventė Šiauliai bei Jelgava ir nuo tolei šią dieną iškilmingai pamini kasmet. 1995 prie jų prisidėjo Joniškis, o kiek vėliau – ir kiti Lietuvos bei Latvijos miestai.
Ir štai pagaliau šiai nepaprastai svarbiai pergalei pagerbti 2000 metais Lietuvos ir Latvijos seimai rugsėjo 22-ąją paskelbė Baltų vienybės diena (latvių Baltu vienības diena), kuri Lietuvoje tapo viena iš atmintinų dienų, o Latvijoje – valstybine švente.
Kas gi tie baltai? Vokiečių kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, be kita ko, išleidęs lietuvių kalbos žodyną (Wörterbuch der Littauischer Sprache, Königsberg, 1850), lietuvių liaudies dainų rinkinį (Littauische Volkslieder, Berlin, 1853) ir net Kristijono Donelaičio raštus (Litauische Dichtungen: nach den Königsberger Handschriften, Königsberg, 1869), Georgas Neselmanas (1811-1881) devyniolikto šimtmečio viduryje savo knygoje „Senoji prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preussen, 1845) šitaip pavadino lietuvius, latvius ir jiems giminingas gentis (žiemgalius, žemaičius, sėlius, latgalius, nalšėnus, deltuvius, skalvius, prūsus, jotvingius, dainuvius, galindus, sūduvius ir kitus) – mat visos jos nuo seno gyveno prie Baltijos jūros.
Naujausi tyrimai rodo, kad platėliausio, senąja prokalbe kalbėjusio prabaltų vandenyno kadaise tyvuliuota visoje Europoje. Šiandien iš jo beliko tik dvi nedidelės salelės – mes, lietuviai, ir mūsų broliai latviai. Stačiai stebuklas, kad tebesame, kad tebeturime šį mažytį ir tokį gražų žemės lopinėlį, Lietuva vadinamą, ir kad tebekalbam vis ta pačia, nuo senosios prokalbės mažai tenutolusia protėvių kalba, tokia skambia ir tokia išmintinga, kad lygios jai tarp gyvųjų kalbų jau nebėra.
Daugintis. „Saulės mūšis“. Drobė, aliejus. 2007.
Todėl šią laimę, šį stebuklą stačiai būtina gerbti, tausoti, geruoju minėti ir deramai švęsti. O kaip?
Žinia apie kalavijuočių antpuolį ugnies ženklais pasklido taip greit ir gentys susivienijo taip spėriai, kad užpuolikai nespėjo susigaudyti ir buvo užklupti nepasirengę. Vadinas, šventės ašimi tiesiog privalo tapti ugnis – kad jos liepsnos nuskaistintų sielas, jos švytėjimas naktyje teiktų vilties ir paguodos, o kaitra sušildytų ir suvienytų širdis. O svarbiausia, kad ji perduotų žinią šalimai gyvuojantiems, jog esam, jog budim, jog irgi švenčiam…
Beje, tai, kad užkūrus ugnis ant kalnų ir piliakalnių Lietuvoje žinias perduoti puikiausiai galima ir šiandien, 1987 metais įrodė tuomet dar jaunas, ugningas archeologas, meno istorikas, atkaklus Biržulio ežero apylinkių tyrinėtojas ir 1978-1993 kasinėjimų vadovas, dabar jau mokslų daktaras, profesorius ir net Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.
Gražu, kai Baltų vienybės ugnis uždegama sutvarkytoje aplinkoje, gėlėmis iškaišytame ugniakure.
Liepos mėnesį, vienoje iš stovyklų prie Biržulio, šis nenuorama kartu su Vilniaus jaunųjų astronomų būrelio vadovu Vytautu Šlapkausku sumanė L. Kšivickio ir kitų Lietuvos senovės aprašinėtojų liudijimus patikrinti ir šitaip patvirtinus galutinai įtvirtinti. Pasitelkę būrį jaunųjų astronomų, Janapolės moksleivių ir netgi jų tėvelių, prisigamino deglų (ypač uoliai triūsė Bagdonų ir Kumžų šeimos), susirado, kas paveža, susitarė su kitų Žemaitijos miestų, miestelių, kaimų ir kaimelių gyventojais ir sutartą naktį pasiskirstę po piliakalnius lygiai pirmą valandą, o paskui ir antrąkart po pirmos penkiolika visi vienu metu uždegė deglus. Valio! Ugnys ant gretimų kalvų buvo puikiausiai matyti!
Senovės mįslių ir meno paslapčių gvildentojas, atkaklus Biržulio ežero apylinkių tyrinėtojas ir 1978-1993 kasinėjimų vadovas, dabar jau mokslų daktaras, profesorius ir net Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas, 1987 metais drauge su bendraminčiais įrodęs, kad užkūrus ugnis ant kalnų ir piliakalnių Lietuvoje žinias perduoti puikiausiai galima ir šiandien.
Dalyviai džiūgaudami strakaliojo, šūkavo ir glėbesčiavosi, matyt, pasijutę tikrai ne iš kelmo spirtais narsiųjų protėvių ainiais. O Šatrija netgi suskambo giesmėmis ir muzikomis – mat tenai vietos mokytoja Sofija Gedminienė buvo sukvietusi kone pusę Luokės miestelio gyventojų. Šventės būta įspūdingos. Ką ir kalbėti: tartum burtų lazdele mostelėjus nakties tamsybėje ugnis plykstelėjo vienu sykiu ant Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Širmės, Žąsūgalos, Šatrijos piliakalnių, Janapolio alko ir buvo puikiausiai matyti net 30-35 kilometrų spinduliu!
Šventosios Ugnies šventė ant Šatrijos.
Bus daugiau
Liuda Petkevičiūtė
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
I dalis
Nustebino vieno nemažo miesto vienoje tautinės veiklos įstaigoje (etninės kultūros centre) nugirstas labai nuoširdus patarimas:
– Pamanyk: baltų vienybė, baltų vienybė… Jeigu darote šventę, tai bent jau kelkit į savaitgalį – daugiau norinčių susirinktų…
Nustebau. Teisybė, žmonės daug ko nežino, bet kad tokie žmonės ir tokių dalykų?! Akimoju supratau, kad vis dėlto maža tėra savaime suprantamų tiesų, kad reikia kalbėti, aiškinti, rašyti, o tiems, kam rūpi – atidžiai paskaityti. Gal tuomet vėl atgims, sustiprės tautiniai, o ne „etniniai“ pamatai? Ir ne „centruose“, „konferencijose“ ar „komitetuose“, o bendrijose, sambūriuose, draugijose, talkose, kuopose ar sueigose jie ims stiprėti? O laikui bėgant netgi „Tautos namuose“ arba štai „Tautos rūmuose“, kaip kad, pavyzdžiui, jau yra Latvijoj? Negana to, šventes ten ir vėl bus pradėta švęsti ir apeigas apeiti, o ne „daryti“ ar „atlikti“?
Taigi: RUGSĖJO 22 – YPATINGA DIENA. Ir ne vienu kokiu, o mažiausiai trim ar net keturiais rimtais žvilgiais ir antra tiek smulkesnių atžvilgių. Kodėl būtina, kodėl privalu ją švęsti ir kodėl nevalia tos šventės perkelti patogiam savaitgaliui?
Šiandienos pasauliui rugsėjo 22- oji reikšminga kaip metų šimtadienis. Mat ji yra 265- oji metų diena ir jai baigiantis ligi Naujųjų metų telieka vos šimtas parų.
Skulptoriaus K. Musteikio „Lygiadienis“. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2013.
Nuo seno šią dieną švenčiama ir Rudens Lygė (lygiadienis), mat rugsėjo 22-23 dieną kone iki pat rugsėjo 26 visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa daugmaž vienoda, kol vėliau, jau po 26-osios, šiauriniame pusrutulyje pradeda nusverti naktis, o pietiniame – priešingai, sulig diena vis ilgėja diena. Taigi Lygė yra visuotinė šventė, kaip ir Rasos arba Kalėdos, nuo amžių per amžius švenčiama visų pasaulio tautų.
Tačiau mums ir mūsų broliams latviams, gyviems likusiems kadaise gausingų baltų genčių palikuonims, rugsėjo 22- oji svarbi ir dėl kitų dalykų.
Augusto Ramono „Saulės mūšis“
Taip jau susiklostė, kad būtent tą dieną 1921 metais Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos į Tautų Sąjungą, įkurtą 1919 metų pradžioje, pasibaigus I pasauliniam karui. Beje, ši didžia telkėja, taikytoja ir teisuole apsišaukusi bendrija jau už poros mėnesių parodė, kokia prasta taikdarė yra iš tikrųjų: 1919 lapkričio 17 dieną ji sutrukdė lietuviams atgauti Vilnių: „Sumuštus lenkus užstojo Tautų sąjungos kontrolės komisija, kurios priešaky stovėjo prancūzų pulkininkas Chardigny“. (Savanorių žygiai I, P. Ruseckas, 1937, psl. 51).
Tautų Sąjunga, apsiginklavusi vien plikais šūkiais ir varžoma savo pačios ribotumo, nė kiek negelbėjo tautoms nuoširdžiau broliautis,.taigi su metais tik
geibo, menko, kol 1939 visai neteko svarbos ir, dar kiek pasmilkusi, 1946 metais pasiskelbė galutinai subyranti ir perduodanti įgaliojimus Jungtinėms Tautoms, kurios, JAV, TSRS, Didžiosios Britanijos ir Kinijos susitarimu, radosi 1945 metais, pasibaigus II pasauliniam karui ir Jungtinių Tautų Nuostatas (Chartiją) pasirašius 51 pasaulio valstybei. Beje, į Jungtines Tautas Lietuva tebuvo priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną.
Na ir pagaliau ketvirtoji didžioji priežastis šviesiai ir džiugiai minėti rugsėjo dvidešimt antrąją: kadaise, 1236 metais, Saulės žemėje (spėjama, netoli dabartinių Šiaulių, Tautinio ir Mūšos santakoje) būtent rugsėjo 22 įvyko lemtingas Saulės mūšis, kurio metu susivienijusios baltų gentys, daugiausia lietuvių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, sumušė kalavijuočių kariuomenę ir šitaip atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir kaimynines gentis.
Žemaičių kunigaikštis Vykintas.
Kas gi tie kalavijuočiai? Popiežiai nuo seno steigė tam tikras kariuomenes, kitaip rėdas, rikiuotes, žemėms grobti ir vadino jas ordinais (lotynų ordo, -inis – rikiuotė, tvarka). Kokia toji rėda arba rikiuotė? Pagal popiežiaus teisę, tai baudėjų ir grobikų gauja, valdoma vyskupo. Du trečdaliai jos užgrobtų žemių atitekdavo vyskupui, o trečdalis – patiems grobikams. Vadą, kitaip magistrą (lotynų magister – vyresnysis) rinkdavo iki gyvos galvos.
Galvažudžių „broliukų“ šeimynėlę sudarė kilmingieji raiteliai (vokiečių Ritter – raitelis) ir kunigai (suprask, krikščionių „šventikai“), drauge su vienų ir kitų patarnautojais (ginklanešiais, amatininkais, tarnais).
Būtent tokia kalavijuočių šutvė radosi 1202 metais Rygoje, vokiečių vyskupui Albertui panūdus pralobti, ir buvo skirta lyviams, estams ir šiaurės baltams plėšti, terioti ir galiausiai pavergti. Jos ženklas – raudonas (kruvinasis) kalavijas, o pavadinimas – Kristaus kariuomenės broliai (lotynų Fratres militiae Christi).
Saulės mūšyje jungtinė baltų genčių kariuomenė subakino kalavijuočių „rikiuotę“, 1202 metais įsteigtą Rygoje latgaliams, kuršiams, žiemgaliams, lietuviams ir kitoms aplinkinėms gentims pavergti. Čia jos ženklas ir antspaudas.
Tie „broliai“, be keleto dešimčių smulkių Saksonijos bajorėlių, daugiausia nutiko visokio plauko perėjūnai, žmogžudžiai ir nusikaltėliai, nė iš tolo neketinantys kokiai nors rimtesnei tvarkai paklusti. Taigi pirmąjį savo vadą (magistrą) naujai iškeptieji „Kristaus kariuomenės broliai“ išsyk nudaigojo, o antrąjį net keletą mėnesių laikė uždarę kalėjime. Žodžiu, nieko keisto, kad vėliau, 1237 metais, kai po lemtingojo Saulės mūšio buvo deramasi dėl kalavijuočių prijungimo prie vokiečių (kryžeivių) „rikiuotės“ arba „rėdos“, pastarieji ilgai atsikalbinėjo ir šiaušėsi nenorį prasidėti su tokiomis atmatomis.
Pasak
popiežiaus raštininkų, „laukinių“ pergalė Saulės mūšyje buvo tokia stulbinanti, kad „tikrojo ir vienintelio“ tikėjimo nešėjai nuščiuvo. Kodėl? Mat ligi tolei jie nekliudomi džiaugėsi išradę „šoklųjį“ kariavimo būdą, nusižiūrėtą nuo plėšrūnų pasalūnų ir vėliau beprotybės blykstėmis atsispindėjusį morfijaus ir kitokių kvaišalų apgraužtose Hitlerio smegenyse (prisiminkime jo garsųjį blickryg): sėlinimas (migdančios kalbos apie gailestingąjį dievą, jo dangiškas malones ir romaus klusnumo naudą, melagingi pažadai ir sutartys), itin staigus, žiaurus ir būtinai netikėtas puolimas, o nepavykus aukos parblokšti iš karto, toks pat staigus atsitraukimas jai dar nespėjus atsikvošėti.
Veikdami šiuo būdu kalavijuočiai nuo 1202 m. parklupdė ir pavergė lyvius (1207), sėlius (1208), latgalius (iki 1230), vidurio estus (1217) ir kuršius (1231), dalį žiemgalių (1205, 1208), o galutinai 1290 m.
Kitą, vadinamąją Dobrynės kalavijuočių „rikiuotę“, kitaip Prūsijos Kristaus kariuomenės brolius (lotynų Fratres militiae Christi Prussiae), apie 1223 subūrė pirmasis Prūsijon atsibeldęs vyskupas Kristijonas – prūsams galabyti. Čia tos rikiuotės karys. Pravartu atkreipti dėmesį į žvaigždę virš kalavijo.
Skulptoriaus V.Musteikio „Krikštas“ grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų tautoms ir gentims atminti.
Ir štai dabar vietoje įprasto gardaus kąsnelio – kietas akmuo, net lig vienam dantys išbarškėjo! Juk kilnieji raudonojo (kruvinojo) kalavijo raiteliai veikė lygiai taip pat, kaip ir ligšiolei: tyliai pritykinę apiplėšė ir nusiaubė net keletą gyvenviečių, į valias prisityčiojo, prisigrobė turto ir varydamiesi nemažą būrį vergų ramiausiai pasuko atgal. O ir ko skubėti? Kol pasklis žinia, kol vietiniai susigriebs, gudručiai „dievo žodžio nešėjai“ jau seniausiai puotaus kurioje nors iš savo tvirtovių!
Bet čia lyg perkūnas iš giedro dangaus – galinga jungtinė žemaičių, lietuvių, žiemgalių ir kuršių kariuomenė! Viesulu atlėkė ir lupte sulupo grobikus, nespėjusius nė dorai susivokti – iš jų vos keli, ir tie drūčiai aplamdyti, Rygon besugrįžo. Kada ir kaip šitokia galybė gynėjų (metraščių duomenimis, apie 4-5 tūkstančiai vyrų) gebėjo susižinoti, kada ir kaip susibėgti, draugėn susivienyti?
Baltų vienybės ugnies apeigos šiandien – a) Latvijoj, b) Šatrijoj, c) Punske.
Bus daugiau.
Gerbiami studentai, šią vasarą Istorijos fakultetas drauge su partneriais siūlo net tris vasaros stovyklas-seminarus akademiniam jaunimui. Nepraleiskite gerų progų įgyti naujų įgūdžių ir paįvairinti savo vasarą!
Dvarų paveldo studijoms skirta stovykla-seminaras „Grafai Zubovai: kultūros ir švietimo keliu“
liepos 24–30 d.
Dabikinė (Akmenės r.)
daugiau informacijoshttps://www.facebook.com/events/491219354417771/
Sakytinės istorijos studijoms skirta stovykla-seminaras „Antalieptė: dvaras–vienuolynas–miestelis. Sakytinės istorijos“
rugpjūčio 12–15 d.
Antalieptė (Zarasų r.)
daugiau informacijos https://www.facebook.com/events/485873164939493/
Laisvės kovų ir jų palikimo studijoms skirta stovykla-seminaras „Laisvės kovų atmintis“
rugpjūčio 19–26 d.
Balandiškis (Radviliškio r.)
daugiau informacijos https://www.facebook.com/events/591597464340482
Visų stovyklų dalyviai bus aprūpinti nemokamu maitinimu ir nemokama nakvyne.
Registracija į visas stovyklas vyksta iki birželio 20 d.
Maloniai kviečiame į išvyką susipažinti su Šiaulių miesto istoriniais ir atminimo medžiais.
Renginio pradžia 2016 m. birželio 6 d. 18.00 val. (pirmadienį), Prisikėlimo aikštėje prie „Spaudos medžių“, šalia Tilžės g. ir Aušros al. sankryžos.
Šiaulių miesto šviesuomenė jau ne pirmus metus atkreipia dėmesį į tai, kad mieste yra istorinių vertingų medžių, kuriems trūksta priežiūros ir globos.
Miesto gyventojai jau baigia pamiršti, kur ir kokia proga šie medžiai buvo sodinti.
Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, miesto šviesuolis Jonas Nekrašius bei savanoriai rengia pažintinę išvyką „Šiaulių miesto istoriniai ir atminimo medžiai“.
Žygio metu aplankysime istorinius bei atminimo medžius, esančius miesto centre.
Išvyka nemokama. Maloniai laukiame.
Daugiau informacijos tel. 863876699; info@aukuras.lt .
Pažintinė išvyka rengiama įgyveninant projektą „Paveldo draugų tinklo plėtojimas įprasminant Šiaulių miesto istorinius medžius”, kurį remia Šiaulių miesto savivaldybė.