Liuda Petkevičiūtė

 RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ

Širdžių darna ir ugnių sąšauka

I dalis

Nustebino vieno nemažo miesto vienoje tautinės veiklos įstaigoje (etninės kultūros centre) nugirstas labai nuoširdus patarimas:

– Pamanyk: baltų vienybė, baltų vienybė… Jeigu darote šventę, tai bent jau kelkit į savaitgalį – daugiau norinčių susirinktų…

Nustebau. Teisybė, žmonės daug ko nežino, bet kad tokie žmonės ir tokių dalykų?! Akimoju supratau, kad vis dėlto maža tėra savaime suprantamų tiesų, kad reikia kalbėti, aiškinti, rašyti, o tiems, kam rūpi – atidžiai paskaityti. Gal tuomet vėl atgims, sustiprės tautiniai, o ne „etniniai“ pamatai? Ir ne „centruose“, „konferencijose“ ar „komitetuose“, o bendrijose, sambūriuose, draugijose, talkose, kuopose ar sueigose jie ims stiprėti? O laikui bėgant netgi „Tautos namuose“ arba štai „Tautos rūmuose“, kaip kad, pavyzdžiui, jau yra Latvijoj? Negana to, šventes ten ir vėl bus pradėta švęsti ir apeigas apeiti, o ne „daryti“ ar „atlikti“?

Taigi: RUGSĖJO 22 – YPATINGA DIENA. Ir ne vienu kokiu, o mažiausiai trim ar net keturiais rimtais žvilgiais ir antra tiek smulkesnių atžvilgių. Kodėl būtina, kodėl privalu ją švęsti ir kodėl nevalia tos šventės perkelti patogiam savaitgaliui?

Šiandienos pasauliui rugsėjo 22- oji reikšminga kaip metų šimtadienis. Mat ji yra 265- oji metų diena ir jai baigiantis ligi Naujųjų metų telieka vos šimtas parų.

Skulptoriaus K. Musteikio „Lygiadienis“. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2013.

Nuo seno šią dieną švenčiama ir Rudens Lygė (lygiadienis), mat rugsėjo 22-23 dieną kone iki pat rugsėjo 26 visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa daugmaž vienoda, kol vėliau, jau po 26-osios, šiauriniame pusrutulyje pradeda nusverti naktis, o pietiniame – priešingai, sulig diena vis ilgėja diena. Taigi Lygė yra visuotinė šventė, kaip ir Rasos arba Kalėdos, nuo amžių per amžius švenčiama visų pasaulio tautų.

Tačiau mums ir mūsų broliams latviams, gyviems likusiems kadaise gausingų baltų genčių palikuonims, rugsėjo 22- oji svarbi ir dėl kitų dalykų.

Augusto Ramono „Saulės mūšis“

Taip jau susiklostė, kad būtent tą dieną 1921 metais Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos į Tautų Sąjungą, įkurtą 1919 metų pradžioje, pasibaigus I pasauliniam karui. Beje, ši didžia telkėja, taikytoja ir teisuole apsišaukusi bendrija jau už poros mėnesių parodė, kokia prasta taikdarė yra iš tikrųjų: 1919 lapkričio 17 dieną ji sutrukdė lietuviams atgauti Vilnių: „Sumuštus lenkus užstojo Tautų sąjungos kontrolės komisija, kurios priešaky stovėjo prancūzų pulkininkas Chardigny“. (Savanorių žygiai I, P. Ruseckas, 1937, psl. 51).

Tautų Sąjunga, apsiginklavusi vien plikais šūkiais ir varžoma savo pačios ribotumo, nė kiek negelbėjo tautoms nuoširdžiau broliautis,.taigi su metais tik

geibo, menko, kol 1939 visai neteko svarbos ir, dar kiek pasmilkusi, 1946 metais pasiskelbė galutinai subyranti ir perduodanti įgaliojimus Jungtinėms Tautoms, kurios, JAV, TSRS, Didžiosios Britanijos ir Kinijos susitarimu, radosi 1945 metais, pasibaigus II pasauliniam karui ir Jungtinių Tautų Nuostatas (Chartiją) pasirašius 51 pasaulio valstybei. Beje, į Jungtines Tautas Lietuva tebuvo priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną.

Na ir pagaliau ketvirtoji didžioji priežastis šviesiai ir džiugiai minėti rugsėjo dvidešimt antrąją: kadaise, 1236 metais, Saulės žemėje (spėjama, netoli dabartinių Šiaulių, Tautinio ir Mūšos santakoje) būtent rugsėjo 22 įvyko lemtingas Saulės mūšis, kurio metu susivienijusios baltų gentys, daugiausia lietuvių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, sumušė kalavijuočių kariuomenę ir šitaip atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir kaimynines gentis.

Žemaičių kunigaikštis Vykintas.

          Kas gi tie kalavijuočiai? Popiežiai nuo seno steigė tam tikras kariuomenes, kitaip rėdas, rikiuotes, žemėms grobti ir vadino jas ordinais (lotynų ordo, -inis – rikiuotė, tvarka). Kokia toji rėda arba rikiuotė? Pagal popiežiaus teisę, tai baudėjų ir grobikų gauja, valdoma vyskupo. Du trečdaliai jos užgrobtų žemių atitekdavo vyskupui, o trečdalis – patiems grobikams. Vadą, kitaip magistrą (lotynų magister – vyresnysis) rinkdavo iki gyvos galvos.

Galvažudžių „broliukų“ šeimynėlę sudarė kilmingieji raiteliai (vokiečių Ritter – raitelis) ir kunigai (suprask, krikščionių „šventikai“), drauge su vienų ir kitų patarnautojais (ginklanešiais, amatininkais, tarnais).

         Būtent tokia kalavijuočių šutvė radosi 1202 metais Rygoje, vokiečių vyskupui Albertui panūdus pralobti, ir buvo skirta lyviams, estams ir šiaurės baltams plėšti, terioti ir galiausiai pavergti. Jos ženklas – raudonas (kruvinasis) kalavijas, o pavadinimas – Kristaus kariuomenės broliai (lotynų Fratres militiae Christi).

Saulės mūšyje jungtinė baltų genčių kariuomenė subakino kalavijuočių „rikiuotę“, 1202 metais įsteigtą Rygoje latgaliams, kuršiams, žiemgaliams, lietuviams ir kitoms aplinkinėms gentims pavergti. Čia jos ženklas ir antspaudas.

Tie „broliai“, be keleto dešimčių smulkių Saksonijos bajorėlių, daugiausia nutiko visokio plauko perėjūnai, žmogžudžiai ir nusikaltėliai, nė iš tolo neketinantys kokiai nors rimtesnei tvarkai paklusti. Taigi pirmąjį savo vadą (magistrą) naujai iškeptieji „Kristaus kariuomenės broliai“ išsyk nudaigojo, o antrąjį net keletą mėnesių laikė uždarę kalėjime. Žodžiu, nieko keisto, kad vėliau, 1237 metais, kai po lemtingojo Saulės mūšio buvo deramasi dėl kalavijuočių prijungimo prie vokiečių (kryžeivių) „rikiuotės“ arba „rėdos“, pastarieji ilgai atsikalbinėjo ir šiaušėsi nenorį prasidėti su tokiomis atmatomis.

Pasak popiežiaus raštininkų, „laukinių“ pergalė Saulės mūšyje buvo tokia stulbinanti, kad „tikrojo ir vienintelio“ tikėjimo nešėjai nuščiuvo. Kodėl? Mat ligi tolei jie nekliudomi džiaugėsi išradę „šoklųjį“ kariavimo būdą, nusižiūrėtą nuo plėšrūnų pasalūnų ir vėliau beprotybės blykstėmis atsispindėjusį morfijaus ir kitokių kvaišalų apgraužtose Hitlerio smegenyse (prisiminkime jo garsųjį blickryg): sėlinimas (migdančios kalbos apie gailestingąjį dievą, jo dangiškas malones ir romaus klusnumo naudą, melagingi pažadai ir sutartys), itin staigus, žiaurus ir būtinai netikėtas puolimas, o nepavykus aukos parblokšti iš karto, toks pat staigus atsitraukimas jai dar nespėjus atsikvošėti.

Veikdami šiuo būdu kalavijuočiai nuo 1202 m. parklupdė ir pavergė lyvius (1207), sėlius (1208), latgalius (iki 1230), vidurio estus (1217) ir kuršius (1231), dalį žiemgalių (1205, 1208), o galutinai 1290 m.

Kitą, vadinamąją Dobrynės kalavijuočių „rikiuotę“, kitaip Prūsijos Kristaus kariuomenės brolius (lotynų Fratres militiae Christi Prussiae), apie 1223 subūrė pirmasis Prūsijon atsibeldęs vyskupas Kristijonas – prūsams galabyti. Čia tos rikiuotės karys. Pravartu atkreipti dėmesį į žvaigždę virš kalavijo.

Skulptoriaus V.Musteikio „Krikštas“ grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų tautoms ir gentims atminti.

Ir štai dabar vietoje įprasto gardaus kąsnelio – kietas akmuo, net lig vienam dantys išbarškėjo! Juk kilnieji raudonojo (kruvinojo) kalavijo raiteliai veikė lygiai taip pat, kaip ir ligšiolei: tyliai pritykinę apiplėšė ir nusiaubė net keletą gyvenviečių, į valias prisityčiojo, prisigrobė turto ir varydamiesi nemažą būrį vergų ramiausiai pasuko atgal. O ir ko skubėti? Kol pasklis žinia, kol vietiniai susigriebs, gudručiai „dievo žodžio nešėjai“ jau seniausiai puotaus kurioje nors iš savo tvirtovių!

Bet čia lyg perkūnas iš giedro dangaus – galinga jungtinė žemaičių, lietuvių, žiemgalių ir kuršių kariuomenė! Viesulu atlėkė ir lupte sulupo grobikus, nespėjusius nė dorai susivokti – iš jų vos keli, ir tie drūčiai aplamdyti, Rygon besugrįžo. Kada ir kaip šitokia galybė gynėjų (metraščių duomenimis, apie 4-5 tūkstančiai vyrų) gebėjo susižinoti, kada ir kaip susibėgti, draugėn susivienyti?

Baltų vienybės ugnies apeigos šiandien – a) Latvijoj, b) Šatrijoj, c) Punske.

Bus daugiau.

Skaityti daugiau