Latvija
Tag Archives: Latvija
Sveikinam brolius latvius – VALIO.
Lapkričio 18 d. 16 val. bibliotekoje II aukšte Latvijos nepriklausomybės dienos proga atidaroma Vlado Braziūno nuotraukų paroda „Europieti, augęs pačiame palietuvy“. Paroda skirta Knuto Skujenieko 80-mečiui. Daugiau žiūrėti čia
18 val. vakaras su Vladu Braziūnu ir Knutu Skujenieku vyks Chaimo Frenkelio viloje. Daugiau žiūrėti čia.
Liuda Petkevičiūtė
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
III dalis
(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )
Kadangi rengiantis Saulės mūšiui per piliakalnių virtines buv
o perduotas ugnies ženklas vienytis, tad ir minint Baltų vienybės dieną baltų genčių palikuonys Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje kviečiami rugsėjo 22 dieną tarp 20 ir 21 valandos kūrenti ugnis ant kalnų, piliakalnių ir kitose iškilmėms tinkamose vietose. Ši didinga apeiga reiškia mūsų, dar gyvų likusių baltų ainių, vienybę ir pagarbą protėvių narsai.
Pirmoji šventinė baltų vienybės ugnių sąšauka sužibo per 2005 metų Rudens Lygę, rugsėjo 23, Žemaitjoje, ant Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalanių. Sužibo ji Dariaus Ramančionio, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininko, rūpesčiu. O šiam šaunuoliui talkino būrys savanorių ir Linas Šedvilas iš Varnių regioninio parko.
Darius Ramančionis, Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ pirmininkas. Tai jo rūpesčiu 2005 sužibo pirmoji Baltų vienybės dienos ugnių sąšauka.
Jau kitais metais, minint Saulės mūšio 770 metines, tie smarkuoliai paragino prie sąšaukos prisijungti daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje. Taip kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėjo, o vienybės ugnys pamažu plėtėsi toli už Lietuvos sienų, tartum vėl daiktan sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas ar kažkada gyventas žemes. Taigi ugnių sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu: 2013 metais vienybės ugnys sušvito mažiausiai ant 100, 2014 – ant 120, 2015 – net ant 180 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Tikslus skaičius ir visos vietovės, ko gero, nė nežinomi.
Didžiuliais laužais, įmantriomis ugnies skulptūromis ir mažomis, kukliomis ugnelėmis sužibo, atgijo šimtai kalnų, kalvų ir piliakalnių.
Šventei įsitvirtinus iškart tartum savaime atgimė paprotys susisiekti su gretimai ugnį kuriančiais tautiečiais ir sutarti ją užkurt vienu metu, kad būtų galima matyti vienas kitą. Prieš iškilmes būtinai rengiama talka, tvarkoma aplinka, drauge ruošiamasi šventei: surenkamos šiukšlės, iš atsineštų akmenų sukraunamas aukuras, paruošiama ugniavietė, atsigabenama kiek reikiant malkų, iškeliamos šventinės vėliavos. Jei netoliese yra Lietuvos ar baltų istorijai svarbių vietų, surengiamas žygis jas aplankyti.
Susirinkus švęsti susipažįstama, sunešamos bendros vaišės, o vaišinantis ratu pasiunčiama kepaliukas ar abišalė duonos, kaušas giros, vienas kitam linkima sveikatos, darnos ir vienybės. Gražu, kai žmonės nuoširdžiai ir paprastai pasisako, kodėl jiems svarbi protėvių atmintis, šlovingi jų žygiai ir darbai, prisimena kadais krikščionybės nešėjų išžudytas baltų gentis, pamini svarbesnius įvykius, sugieda tautinę giesmę, sudainuoja vieną kitą bendrą dainą, šoka, linksminasi, sykiu palydi besileidžiančią saulę ar visi drauge skaičiuoja, kiek baltų vienybės ugnių gali iš savo pasirinktos vietos matyti. Tuo tikslu aukštai iškeliami deglai, leidžiamos ugnies tryškės arba uždegami skrajojantys žibintai.
Jau kurie metai šios puikios šventės rengėjai kviečia sąšaukos dalyvius adresu paveldas@aukuras.lt nurodyti vietą, kur bus uždegta ugnis, kas ją uždegs ir kaip galima su jais susisiekti. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame puikiai matyti, kur degė arba degs vienybės ugnys ir kas jas ruošiasi užžiebti. Tai svarbu bendrai vienybės pajautai, vieningam mintijimui vieniems apie kitus. Žemėlapį gali pamatyti kiekvienas norintis puslapyje www.aukuras.lt ar facebook „Baltų vienybės ugnies sąšauka“.
Rengiant tokius pobūvius visada naudinga pasikviesti labiau išprususį žmogų, kuris papasakotų apie baltų tautų praeitį, būdą, savitumą, gebėjimą vienytis ir gintis, apie protėvių gyvenseną, pasaulėžiūrą, papročius, padėtų atkurti ir senovines saulės palydų apeigas: juk Baltų vienybės diena kartu yra ir Rudens Lygė, nuo seno laikyta ypatinga švente. Šią dieną būdavo džiaugiamasi derliumi, aukojamos aukos ir dėkojama: „Tau, o Žemininke, mūsų dieve, aukojame ir dėkojame, kad mus pereitais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei, javų ir viso gero davei, nuo ugnies, nuo geležies, maro ir visų mūsų priešų apsaugojai“.
Todėl ir šiandien per Lygę giedamos tam tikros lygiadienio giesmės, džiaugiamasi gausa ir skalsa, į sausų žolynų kuokštus surišami ir sudeginami per vasarą patirti sunkumai, nuovargis ir nuoskaudos. Jaunimas šoka, dainuoja, vartosi kūlio atkartodami gamtoje vykstančius virsmus.
Belieka priminti, kad visa toji džiugi pagava ir santalka neišdygo be niekur nieko, vien susitikus ir vyriškai šnektelėjus dviejų valstybių (Lietuvos ir Latvijos) seimams. Ją išaugino daugelio šviesuolių ilgų metų rūpestis ir triūsas, Norberto Vėliaus, Pranės Dundulienės, Rimutės Rimantienės, Marijos Gimbutienės, brolių Donato ir Leonardo Saukų, Angelės Vyšniauskaitės, Romo Batūros, Adomo Butrimo, Kazimiero Eigmino ir daugelio daugelio kitų mažesni bei didesni darbai. Tai jų skatinamas jaunimas kaip mokėjo, taip priešinosi tautinės savimonės naikai, kuri, beje, visu smarkumu tebesitęsia mielame mūsų krašte ir dabar.
Ugnies apeigos, tarybiniais laikais kone visiškai apmirusios, kaip ir paprotys ugnimi pagerbti ir per ją vienytis, vis dėlto mažomis, bet kaitriomis žarijomis ruseno įvairiose uždarose ir pusiau slaptose sueigose, gobiami ir tyliai kurstomi labiausiai susipratusių tautinio savitumo saugotojų.
Dariaus Ramančionio rūpesčiu Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klube „Aukuras“ buvo įsteigtas Baltų vienybės dienos ugnių sąšaukos žemėlapis. Visi, kas švenčia šią iškilią ir prasmingą šventę, kviečiami adresu paveldas@aukuras.lt pranešti apie savo kūrensimą ugnį.
Kūrėsi kraštotyros būreliai, tautinės muzikos pulkai, ilgainiui išaugę, iškeroję į vis didesnes, stipresnes draugijas, sambūrius, ramuvas ir romuvas. Naujausiais laikais rudens lygiadienio ugnies apeigas vieni pirmųjų suskato puoselėti Rimantas Braziulis, vėliau tapęs Lietuvos Žaliųjų judėjimo vadu, ir Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, o dabar žinomas tautosakininkas, skulptorius, visuomenės veikėjas.
Palankę Profsąjungų rūmuose veikusį Rimanto Matulio suburtą „Dainos“ klubą, iš kurio vėliau kilo „Raskila“, jie savo mokyklose patys įkūrė savanorių kuopas, kuriuose mokė bendraamžius bei jaunesnius mokinius senovinių dainų, šokių ir papročių.
Lietuvos Žaliųjų vadas Rimantas Braziulis, kadaise – vienas iš uoliausių senųjų ugnies apeigų gaivintojų.
Pasiskaitę A. Vyšniauskaitės raštų apie linamynio papročius, 1981 metų rugsėjo 22- ąją atgaivino šiaudinės Kuršio pamėklės deginimą – nuvykę į Bajorų kaimą Visorių apylinkėje netoli Vilniaus, prie garsaus Bajorų akmens su įduba, surengė ten puikią rudens lygiadienio šventę. Tai buvo gerokai primirštos, bemaž jau mirusios apeigos nauja pradžia.
Jau kitais ar dar kitais metais tie nepasėdos vyrukai ir merginos surengė talką ant Gedimino kapo kalno, sukrovė aukurą, įžiebė jame ugnį ir, antrindami žemyn riedančiai saulei, iškilmingai, su dainomis, nugabeno šventąją ugnelę žemyn, į Sereikiškių parką, tuomet dar Jaunimo sodą.
Vytautas Musteikis, tuomet dar moksleivis, kiek vėliau studentas, kasinėtojas, senovės tyrinėtojas, tautosakininkas, visuomenės veikėjas, vienas pirmųjų suskato gaivinti, puoselėti apmirusias lygiadienio ugnies apeigas.
Nuo tolei kasmet pavasario lygiadienį (kovo 20 dieną) pagerbdami kylančią saulę užkurdavo ugnį žemai, Jaunimo sode, ir pašlovinę ją nešdavo aukštyn, ant Gedimino kapo kalno, o rudeniui atėjus vėl nugarbindavo žemyn.
Šias apeigas pamėgo ir 1980 susibūręs VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto), ir 1982 Vytauto Musteikio įkurtas Vilniaus universiteto istorikų tautinių dainų mėgėjų pulkelis, ir dar daugelis kitų, vėliau atsiradusių. Nors visa tai buvo daroma tylomis, tarp savų, per daug nesigarsinant, paprotys švęsti būtent taip, senoviškai, su tam tikromis giesmėmis ir apeigomis, plito vis plačiau, kol po devyniasdešimtųjų ėmė šaukte šauktis visai tautai atskleidžiamas, padalinamas, garsiau pagarsinamas, kad juo galėtų džiaugtis kuo daugiau lietuvybei prijaučiančių.
VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto) tautinės muzikos pulkas mūsų dienomis. Daugelio senbuvių plaukus jau išmargino žilos gijos.
Bus daugiau.
Liuda Petkevičiūtė
RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ
Širdžių darna ir ugnių sąšauka
I dalis
Nustebino vieno nemažo miesto vienoje tautinės veiklos įstaigoje (etninės kultūros centre) nugirstas labai nuoširdus patarimas:
– Pamanyk: baltų vienybė, baltų vienybė… Jeigu darote šventę, tai bent jau kelkit į savaitgalį – daugiau norinčių susirinktų…
Nustebau. Teisybė, žmonės daug ko nežino, bet kad tokie žmonės ir tokių dalykų?! Akimoju supratau, kad vis dėlto maža tėra savaime suprantamų tiesų, kad reikia kalbėti, aiškinti, rašyti, o tiems, kam rūpi – atidžiai paskaityti. Gal tuomet vėl atgims, sustiprės tautiniai, o ne „etniniai“ pamatai? Ir ne „centruose“, „konferencijose“ ar „komitetuose“, o bendrijose, sambūriuose, draugijose, talkose, kuopose ar sueigose jie ims stiprėti? O laikui bėgant netgi „Tautos namuose“ arba štai „Tautos rūmuose“, kaip kad, pavyzdžiui, jau yra Latvijoj? Negana to, šventes ten ir vėl bus pradėta švęsti ir apeigas apeiti, o ne „daryti“ ar „atlikti“?
Taigi: RUGSĖJO 22 – YPATINGA DIENA. Ir ne vienu kokiu, o mažiausiai trim ar net keturiais rimtais žvilgiais ir antra tiek smulkesnių atžvilgių. Kodėl būtina, kodėl privalu ją švęsti ir kodėl nevalia tos šventės perkelti patogiam savaitgaliui?
Šiandienos pasauliui rugsėjo 22- oji reikšminga kaip metų šimtadienis. Mat ji yra 265- oji metų diena ir jai baigiantis ligi Naujųjų metų telieka vos šimtas parų.
Skulptoriaus K. Musteikio „Lygiadienis“. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2013.
Nuo seno šią dieną švenčiama ir Rudens Lygė (lygiadienis), mat rugsėjo 22-23 dieną kone iki pat rugsėjo 26 visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa daugmaž vienoda, kol vėliau, jau po 26-osios, šiauriniame pusrutulyje pradeda nusverti naktis, o pietiniame – priešingai, sulig diena vis ilgėja diena. Taigi Lygė yra visuotinė šventė, kaip ir Rasos arba Kalėdos, nuo amžių per amžius švenčiama visų pasaulio tautų.
Tačiau mums ir mūsų broliams latviams, gyviems likusiems kadaise gausingų baltų genčių palikuonims, rugsėjo 22- oji svarbi ir dėl kitų dalykų.
Augusto Ramono „Saulės mūšis“
Taip jau susiklostė, kad būtent tą dieną 1921 metais Lietuva, Latvija ir Estija buvo priimtos į Tautų Sąjungą, įkurtą 1919 metų pradžioje, pasibaigus I pasauliniam karui. Beje, ši didžia telkėja, taikytoja ir teisuole apsišaukusi bendrija jau už poros mėnesių parodė, kokia prasta taikdarė yra iš tikrųjų: 1919 lapkričio 17 dieną ji sutrukdė lietuviams atgauti Vilnių: „Sumuštus lenkus užstojo Tautų sąjungos kontrolės komisija, kurios priešaky stovėjo prancūzų pulkininkas Chardigny“. (Savanorių žygiai I, P. Ruseckas, 1937, psl. 51).
Tautų Sąjunga, apsiginklavusi vien plikais šūkiais ir varžoma savo pačios ribotumo, nė kiek negelbėjo tautoms nuoširdžiau broliautis,.taigi su metais tik
geibo, menko, kol 1939 visai neteko svarbos ir, dar kiek pasmilkusi, 1946 metais pasiskelbė galutinai subyranti ir perduodanti įgaliojimus Jungtinėms Tautoms, kurios, JAV, TSRS, Didžiosios Britanijos ir Kinijos susitarimu, radosi 1945 metais, pasibaigus II pasauliniam karui ir Jungtinių Tautų Nuostatas (Chartiją) pasirašius 51 pasaulio valstybei. Beje, į Jungtines Tautas Lietuva tebuvo priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną.
Na ir pagaliau ketvirtoji didžioji priežastis šviesiai ir džiugiai minėti rugsėjo dvidešimt antrąją: kadaise, 1236 metais, Saulės žemėje (spėjama, netoli dabartinių Šiaulių, Tautinio ir Mūšos santakoje) būtent rugsėjo 22 įvyko lemtingas Saulės mūšis, kurio metu susivienijusios baltų gentys, daugiausia lietuvių, žemaičių, kuršių ir žiemgalių, vedamos žemaičių kunigaikščio Vykinto, sumušė kalavijuočių kariuomenę ir šitaip atrėmė pirmąjį popiežiaus Grigaliaus IX siųstą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir kaimynines gentis.
Žemaičių kunigaikštis Vykintas.
Kas gi tie kalavijuočiai? Popiežiai nuo seno steigė tam tikras kariuomenes, kitaip rėdas, rikiuotes, žemėms grobti ir vadino jas ordinais (lotynų ordo, -inis – rikiuotė, tvarka). Kokia toji rėda arba rikiuotė? Pagal popiežiaus teisę, tai baudėjų ir grobikų gauja, valdoma vyskupo. Du trečdaliai jos užgrobtų žemių atitekdavo vyskupui, o trečdalis – patiems grobikams. Vadą, kitaip magistrą (lotynų magister – vyresnysis) rinkdavo iki gyvos galvos.
Galvažudžių „broliukų“ šeimynėlę sudarė kilmingieji raiteliai (vokiečių Ritter – raitelis) ir kunigai (suprask, krikščionių „šventikai“), drauge su vienų ir kitų patarnautojais (ginklanešiais, amatininkais, tarnais).
Būtent tokia kalavijuočių šutvė radosi 1202 metais Rygoje, vokiečių vyskupui Albertui panūdus pralobti, ir buvo skirta lyviams, estams ir šiaurės baltams plėšti, terioti ir galiausiai pavergti. Jos ženklas – raudonas (kruvinasis) kalavijas, o pavadinimas – Kristaus kariuomenės broliai (lotynų Fratres militiae Christi).
Saulės mūšyje jungtinė baltų genčių kariuomenė subakino kalavijuočių „rikiuotę“, 1202 metais įsteigtą Rygoje latgaliams, kuršiams, žiemgaliams, lietuviams ir kitoms aplinkinėms gentims pavergti. Čia jos ženklas ir antspaudas.
Tie „broliai“, be keleto dešimčių smulkių Saksonijos bajorėlių, daugiausia nutiko visokio plauko perėjūnai, žmogžudžiai ir nusikaltėliai, nė iš tolo neketinantys kokiai nors rimtesnei tvarkai paklusti. Taigi pirmąjį savo vadą (magistrą) naujai iškeptieji „Kristaus kariuomenės broliai“ išsyk nudaigojo, o antrąjį net keletą mėnesių laikė uždarę kalėjime. Žodžiu, nieko keisto, kad vėliau, 1237 metais, kai po lemtingojo Saulės mūšio buvo deramasi dėl kalavijuočių prijungimo prie vokiečių (kryžeivių) „rikiuotės“ arba „rėdos“, pastarieji ilgai atsikalbinėjo ir šiaušėsi nenorį prasidėti su tokiomis atmatomis.
Pasak
popiežiaus raštininkų, „laukinių“ pergalė Saulės mūšyje buvo tokia stulbinanti, kad „tikrojo ir vienintelio“ tikėjimo nešėjai nuščiuvo. Kodėl? Mat ligi tolei jie nekliudomi džiaugėsi išradę „šoklųjį“ kariavimo būdą, nusižiūrėtą nuo plėšrūnų pasalūnų ir vėliau beprotybės blykstėmis atsispindėjusį morfijaus ir kitokių kvaišalų apgraužtose Hitlerio smegenyse (prisiminkime jo garsųjį blickryg): sėlinimas (migdančios kalbos apie gailestingąjį dievą, jo dangiškas malones ir romaus klusnumo naudą, melagingi pažadai ir sutartys), itin staigus, žiaurus ir būtinai netikėtas puolimas, o nepavykus aukos parblokšti iš karto, toks pat staigus atsitraukimas jai dar nespėjus atsikvošėti.
Veikdami šiuo būdu kalavijuočiai nuo 1202 m. parklupdė ir pavergė lyvius (1207), sėlius (1208), latgalius (iki 1230), vidurio estus (1217) ir kuršius (1231), dalį žiemgalių (1205, 1208), o galutinai 1290 m.
Kitą, vadinamąją Dobrynės kalavijuočių „rikiuotę“, kitaip Prūsijos Kristaus kariuomenės brolius (lotynų Fratres militiae Christi Prussiae), apie 1223 subūrė pirmasis Prūsijon atsibeldęs vyskupas Kristijonas – prūsams galabyti. Čia tos rikiuotės karys. Pravartu atkreipti dėmesį į žvaigždę virš kalavijo.
Skulptoriaus V.Musteikio „Krikštas“ grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų tautoms ir gentims atminti.
Ir štai dabar vietoje įprasto gardaus kąsnelio – kietas akmuo, net lig vienam dantys išbarškėjo! Juk kilnieji raudonojo (kruvinojo) kalavijo raiteliai veikė lygiai taip pat, kaip ir ligšiolei: tyliai pritykinę apiplėšė ir nusiaubė net keletą gyvenviečių, į valias prisityčiojo, prisigrobė turto ir varydamiesi nemažą būrį vergų ramiausiai pasuko atgal. O ir ko skubėti? Kol pasklis žinia, kol vietiniai susigriebs, gudručiai „dievo žodžio nešėjai“ jau seniausiai puotaus kurioje nors iš savo tvirtovių!
Bet čia lyg perkūnas iš giedro dangaus – galinga jungtinė žemaičių, lietuvių, žiemgalių ir kuršių kariuomenė! Viesulu atlėkė ir lupte sulupo grobikus, nespėjusius nė dorai susivokti – iš jų vos keli, ir tie drūčiai aplamdyti, Rygon besugrįžo. Kada ir kaip šitokia galybė gynėjų (metraščių duomenimis, apie 4-5 tūkstančiai vyrų) gebėjo susižinoti, kada ir kaip susibėgti, draugėn susivienyti?
Baltų vienybės ugnies apeigos šiandien – a) Latvijoj, b) Šatrijoj, c) Punske.
Bus daugiau.
2016 m. gegužės 3 d. (antradienis) 18 val.
Šiaulių universiteto biblioteka (Vytauto g. 84), 205 a.
LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENAI
SKIRTAS RENGINYS
Meninės dokumentikos filmo „VĖJŲ ŽEMĖ“ peržiūra.
Dalyvauja režisierius ir scenarijaus autorius Ernestas Samsonas, konsultantė ir prodiuserė Viktorija Jonkutė.
„Filmas Vėjų žemė – intriguojantis, jausmingas pasakojimas apie pajūrio miestelį Šventąją ir joje įsikūrusią nykstančią kuršių – Lietuvos latvių bendruomenę. Tai primiršta ir mažai kam bežinoma šios buvusios žvejų gyvenvietės istorijos dalis, liudijama paskutiniųjų senosios kartos kuršių palikuonių lūpomis“ (iš filmo svetainės http://vejuzeme.lt/ ).
Moderuoja asociacijos „Baltų centras“ vadovė Regina Kvašytė.
Jolanta Šidlauskienė
Asociacijos „Baltų centras“ rengtame dviejų dienų seminare „Tarptautinis/nacionalinis kultūros kelias „Baltų kelias“: iššūkiai ir galimybės“ dėmesį parodė ne tik aukšti Vyriausybės vadovai, tačiau atvyko įvairių su turizmu, kultūra susijusių organizacijų atstovų iš Lietuvos, ir Latvijos desantas. Siekiama sukurti sistemą, apjungiančią paveldo, kultūros, turizmo ir verslo sritis, susijusias su baltų savastimi. Organizatoriai pristatė projekto rezultatus, išgirdo daug naudingų patarimų.
Iš naujo prikelti kultūros paveldą
Kultūros ministerijoje rengta pirmoji diena parodė projekto reikšmingumą, tarptautiškumą, potencialą plėstis. Baltų tradicijos artimos dviems tautoms – lietuviams ir latviams. „Kai globaliame pasaulyje vyrauja religijų, tautų, vertybių konfliktai, labai svarbu atrasti tautas vienijančius dalykus. Valstybės rišamoji medžiaga – mūsų nematerialusis paveldas”, – pabrėžė idėją palaikantis Kultūros ministras Šarūnas Birutis.
“Baltų kultūros propagavimas turi dvejopą prasmę. Pirmiausia galvojama apie tarptautinį turizmą, bet ne mažiau svarbu ir Lietuvos jaunimui nacionalinio tapatumo paieškoms”, – sakė Kultūros viceministras Romanas Jarockis. Svarbiausia parodyti kultūros kelią turiniu, atlikus mokslinius tyrimus. Kadangi baltų kultūra viena archajiškiausių, susidomėjimas ja auga, tikimasi, kad “Baltų kelias” taps tarptautiniu.
Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorės Jurgitos Kazlauskienės duomenimis, Lietuva nuo Europos neatsilieka kultūrinio turizmo srityje. Turistai, atvykstantys į Lietuvą, renkasi kultūrinio lankymo objektus: “Turizmo departamento duomenimis, 39 % turistų į Lietuvą atvyksta būtent dėl jų”. Anot jos, teminių maršrutų kūrimas sudaro galimybę pažinti ne tik pilis, dvarus, bet ir lokalesnes vietas, smulkesnius turizmo objektus. Be to, pastaruoju metu vietinis turizmas labai auga, tačiau trūksta kompleksinių rinkodaros priemonių. Pasak direktorės, Lietuva per mažai naudojasi tarptautinėmis kultūrinių kelių programomis, o kultūros kelias – sudėtingas daugybės institucijų, įvairių organizacijų, visuomenės bendradarbiavimo rezultatas.
Tęsti pradėtus darbus ir išgryninti partnerių tinklą linkėjo Alfredas Jomantas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas, Europos Tarybos IDS dėl Kultūros kelių biuro pirmininkas.
LR Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė organizatoriams siūlė ateityje sukurti organizacijos struktūrą, analizuoti, iš kokių objektų formuoti maršrutus. Šiauliams siūlė sudėlioti renginių kalendorių, apibrėžti, kokie muziejai reikalingi, įvertinti jų ekspozicijas. Projekto svarbą rodo ir tai, kad jis yra finansuojamas LR Kultūros ministerijos, Lietuvos kultūros tarybos.
Unikalus projektas apima penkias valstybes
Prieš dvejus metus gimusi „Baltų kelio“ idėja įgyvendinama remiantis suformuota koncepcija, veiklos strateginio planavimo sritimis, Kultūros kelių principais. Pasak projekto vadovės ir Šiaulių turizmo informacijos centro direktorės Rūtos Stankuvienės, tinkamo pavyzdžio, kaip kurti kultūrinį kelią Lietuvoje nėra, tačiau Europoje tai – ne naujiena, o sulaukus tinkamo palaikymo, darbai juda į priekį. Jau užmegzti kontaktai su potencialiais partneriais, sukurti keli turistinių maršrutų metmenys, surengti partnerių susitikimai iš visos Lietuvos bei Latvijos.
„Baltų kelio“ savitumas yra aprėptyje: tiek teritoriniu aspektu, tiek tematiniu, tiek objektų įvairovės. Kelias apima visą Lietuvą, nes visose 60 savivaldybių gyveno baltai, baltiška yra kone visa Latvija, Kaliningrado sritis, dalis Lenkijos, Baltarusijos. Pagal Europos kelių direktyvą kultūros kelias gali būti pripažintas europiniu tik tada, kai eina ne mažiau kaip per trijų šalių teritoriją“, – sako projekto vadovė Rūta Stankuvienė.
Projekto unikalumą pabrėžė projekto partnerė Šiaulių valstybinės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto prodekanė, turizmo specialistė, aukščiausios kategorijos gidė Virginija Latvėnienė: „Tai ilgas procesas, reikalaujantis daug darbo ir ne vienos krypties specialistų. Jau yra sukurti maršrutų modeliai, bet darbus reikia tęsti, toliau gilintis, detalizuoti, įvertinant, kas yra vertinga paveldo požiūriu, kas įvairiais aspektais yra patrauklu laisvalaikį leidžiančiam žmogui“.
Kultūros kelio objektai remiasi kompleksiškumu, integralumu, o dėliojant maršrutus organizatoriams kilo klausimų, vertų diskusijų, nes vien sutvarkytų piliakalnių, kraštotyros muziejų ekspozicijų ir gražaus gamtovaizdžio nepakanka pritraukti turistus. „Vasarą reikalingas renginių kalendorius. Be infrastruktūros pokyčių, be interaktyvių priemonių, naujų objektų atsiradimo, mažai ką galime pasiūlyti visais metų laikais”, – įsitikinusi projekto “Baltų kelias” vadovė Rūta Stankuvienė.
Šiaulių universiteto Istorijos katedros dėstytoja, archeologė doc. dr. Birutė Kazimiera Salatkienė siūlė įvertinti šalyse esančių piliakalnių būklę, apžvelgti kraštovaizdį. „Lankytoją turėtų įtraukti gyvi renginiai, į „Baltų kelią“ neabejotinai turi įsitraukti tautodailininkai, amatininkai, „gyvosios istorijos“ rekonstruktoriai, kad turistai galėtų stebėti, kaip senovėje buvo audžiama, žiedžiami puodai. Visa tai galėtų būti sujungta su muziejų ekspozicijomis. Maršrutai turėtų būti matomi popieriniame arba elektroniniame variante“.
Šiaulių universiteto istorijos katedros vedėja prof. dr. Rita Regina Trimonienė siūlė pasirinkti, kuria kryptimi eiti: „Reikia nuspręsti, ar bus einama su kūrybinėm industrijom, ar bus orientuojamasi į grynuolišką paveldą, mitologiją, paveldosaugą, piliakalnius, kulinarinį paveldą. O gal vertingiausia būtų jungti abu šiuos dėmenis?“.
Partnerių tinklas nusidriekė į Latviją
Projekto iniciatoriai, telkdami tinklą, išsiuntinėjo per 400 elektroninių anketų Lietuvos ir Latvijos savivaldybėms, muziejams, bibliotekoms, valstybiniams parkams, turizmo informacijos centrams, mokslo ir tyrimų įstaigoms, Lietuvos ir Latvijos ambasadoms.
Iš 60 Lietuvos savivaldybių atsiliepė 39 ir 76 organizacijos, iš 109 Latvijos savivaldybių – 50, iš kurių į seminarą atvyko apie šimtą susidomėjusiųjų iš įvairiausių regionų. „Matyti, kad anketas užpildę partneriai nori save pristatyti, todėl ateityje bus rengiamos konferencijos, ilgesni seminarai, darbas vyks darbo grupėse, nes partneriai nori išsakyti nuomonę, siūlyti idėjas“, – mano projekto „Baltų kelias“ koordinatorius Darius Ramančionis.
Anketas pildę dalyviai akcentavo, jog norėtų bendradarbiauti pritaikant istorijos, kultūros paveldų objektus, parkus, infrastruktūrą, kuriant patrauklesnę vietovę, organizuojant renginius, kalendorines šventes, bendras edukacines programas. Iš surinktų duomenų projekto organizatoriai padarė išvadą, kad su kaimynais galima bendradarbiauti ruošiant gidus, sudarant renginių kalendorius, rengiant šventes, pristatant baltišką pirtį, žolininkystę, senuosius amatus, kulinarinį paveldą, folklorą, muziejų ekspozicijas, piliakalnius.
Seminaro dalyviai iš Latvijos ir Lietuvos, turėdami galimybę apsilankyti ne tik Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologiniame skyriuje, bet ir „Baltų dievų muziejuje“ Naisiuose, atskleidė, kokio baltų kultūros paveldo turi savo atstovaujamuose regionuose. Anot latvių, materialaus baltų kultūros paveldo Latvijoje nėra tiek daug, kiek neapčiuopiamo, tačiau ne mažiau vertingo.
„Moterys renkasi dainuoti, mūsų kultūroje populiarūs dainuojami ir skaitomi ketureiliai. Žodžiuose glūdi savita simbolika, kurioje užkoduotas ištisas gyvenimas“, – sako Meina Teresa iš Kuldigos. Todėl latviai prisijungtų edukacinėmis programomis, švenčių organizavimu, Baltų vienybės dienos paminėjimu, siūlytų pirčių paslaugas.
„Baltų pirtis yra unikali. Nė viena tauta tokios neturi. Joje periamasi ne tik vantomis, bet ir žolynais. Tokias, organizmą atpalaiduojančias pirtis, labai vertina užsieniečiai“, – teigia Neretos miestelyje kaimo turizmu užsiimantis verslininkas Valdis Tomsons. Jo manymu, „Baltų kelio“ projekto idėja yra puiki – ir ja gali susidomėti daug žmonių. Ir tie, kurie gali investuoti pinigus, ir tie, kuriems tokia kultūra yra gyvenimo būdas.
Išskyrė objektus, tinkančius „Baltų keliui“
Seminaro dalyviai užsidegę dalijosi ateities planais „Mes norime įgyvendinti projektą, kuriuo būtų galima atgaivinti senąją latvių gyvenvietę. Mes irgi ieškome partnerių, tai būtų labai artima baltų kultūrai“, – sako T. Meina.
„Baltų kelio“ idėja deganti gausiausia komanda iš Tauragės pareiškė norą prisidėti ją įgyvendinant. „Manome, kad galėsime dėliotis savo „Baltų kelio“ atkarpėlę. Pačios įstaigos, muziejai, kultūros centras regia projektus. Bus sudėlioti kelio taškai, kuriuos galima aprėdyti renginiais“. Tauragės informacijos turizmo centro direktorė Virginija Jankevičienė mano, kad į „Baltų kelią“ tiktų Tauragės regione esantis mitologinis parkas, su stichijas simbolizuojančiomis skulptūromis, suoliukais su baltiškais horoskopais. Tauragės krašto etnologijos muziejus į projektą galėtų būti įtrauktas dėl archeologinės ekspozicijos, turtingos papuošalais, ginklais, kapų rinkiniais, radiniais iš romėnų laikotarpio.
„Jeigu pavyktų integruoti ne tik muziejų, bet ir turistinius maršrutus mūsų krašte, rengtume žygius archeologine tematika. Turim nuotykių parką, supiltą piliakalnį, ant kurio stovi imitacinė pilis. Tai gali būti patrauklu, interaktyvu, žvelgiant ne moksline, bet pažintine prasme, ypač jaunesnei auditorijai“, – kalbėjo Tauragės krašto etnologijos muziejaus etnologas Darius Kiniulis. Be to, rengiame edukacinę programą vaikams, kad jie galėtų kasinėti tarsi archeologai. Tolimesniuose planuose norėtųsi praplėsti archeologinę ekspoziciją“.
Kadangi kitais metais Pagramantis paskelbtas Mažąja kultūros sostine, jau turima minčių, kaip pritraukti lankytojus, organizuojant renginius, susijusius su baltiška tematika. Pavyzdžiui, vasaros saulėgrįžos šventę kitąmet žadama rengti taip, kaip senovėje švęsdavo mūsų protėviai.
Projekto „Baltų kelias“ vadovė Rūta Stankuvienė džiaugėsi, kad visi susirinkusieji kalbėjo apie būtinumą tęsti pradėtus darbus ir telktis visiems, kad būsimasis “Baltų kelias” būtų turiningas, prasmingas, įdomus ir patrauklus, pirmiausia mums patiems. „Prie unikalaus, sudėtingo, daugiaplanio, inovatyvaus, daugiapakopio projekto turi dirbti daug įvairių sričių specialistų. Be jokios abejones, reikia ir besikeičiančių valdžių supratimo, kad svarstant biudžetą, būtų skirtos dotacijos konkrečioms įstaigoms, kuriančioms „Baltų kelią“ regionuose“, – sakė ji.
Lapkričio 18 d. (trečiadienis) 17 val.
Šiaulių universiteto biblioteka, 413 a.
LATVIJOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENAI SKIRTAS RENGINYS
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Literatūrinės baltistikos grupės mokslininkai pristatys savo vykdomą baltistinę programą ir 2015 m. išleistus baltistinius mokslo leidinius:
Lauros Laurušaitės monografiją
„Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“,
straipsnių rinkinį
„Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose“.
Moderuoja „Baltų centro“ vadovė docentė dr. Regina Kvašytė.
Dalyvauja minėtų leidinių autoriai ir recenzentai:
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai dr. Laura Laurušaitė, docentas dr. Vigmantas Butkus, dr. Manfredas Žvirgždas, Lietuvos istorijos instituto darbuotojas dr. Dangiras Mačiulis, Šiaulių universiteto profesorius dr. Skirmantas Valentas.
P.S. Pristatomų leidinių bus galima ir įsigyti.
Šių metų, rugsėjo 4 d. prasidės istorinis žygis žemaitukų žirgais apie Lietuvą – „Žemė-žmogus-žirgas“. Vidurdienį, apie 12 valandą, iš Šventosios pajūrio 10-ies žygeivių ir 12-os žirgų draugija iškilmingai bus palydėta į penkias savaites truksiančią kelionę aplink Lietuvą.
Žemaitukų arklių augintojų asociacijos rengiamas žygis skiriamas Etnografinių regionų metams, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui ir Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms paminėti, taip pat buvusiems 1935 m., 1975 m. žygiams atminti. Bus aplankyti visi Lietuvos etnografiniai regionai, parodant pagarbą kiekvieno regiono kultūriniam ir istoriniam palikimui.
Žygio dalyviai jos pasienio keliukais. Dalis maršruto nusidrieks ir per Latviją. Bus keliamasi per Ventos upę. Teks persikelti ne tik žirgais, bet ir karieta. Keliautojai aplankys: Žagarę, Didžiasalį, Medininkus, Eišiškes, ties Druskininkais ir Jurbarku kirs Nemuną, aplankys Ožkinių kaimą šalia Punsko. Žygio pabaigoje bus keliamasi iš Uostadvario į Nidą, nuo Klaipėdos iki Šventosios jojama pajūriu.
Žygio pabaiga numatyta spalio 10 d. Šventojoje. Ilgesnių sustojimų vietose rugsėjo 13 d., 20 d., 27 d. ir spalio 4 d. bus organizuojami etnokultūriniai renginiai, susitikimai su vietos bendruomenėmis, rengiamos naktigonės. Nuo pat žygio pradžios iki pabaigos bus gabenamos Lietuvos ir Žemaitukų arklių augintojų asociacijos vėliavos ir kartu su regioninėmis vėliavomis iškeliamos ilgesnio sustojimo vietose.
1935-aisiais metais žygio metu raitelis Vaclovas Smalys nujojo 1500 kilometrų. 1975-aisiais Lietuvos žemdirbystės instituto direktorius bei mokslo darbuotojas prof. Petras Vasinauskas ir žurnalistas Vladas Vaicekauskas vežimu įveikė 1501 kilometrą. 2015-aisiais planuojama įveikti daugiau kaip 1700 kilometrų.
„Kelionės tikslas, kaip kadaise rašė prof. P. Vasinauskas, yra pati kelionė žirgu. Keliaujant žemaitukais bus nešama žinia, kad žemaitukų veislė – viena seniausių, turinti unikalią genetinę struktūrą ir istoriją. Seniausias lietuviškas arklio pavadinimas – ašvienis. Žmogus ir žirgas žemaitukas visada buvo ir yra vienybėje – „vienis“. Tiktai tvirtai stovėdami ant savo žemės, mes tarsi ąžuolas galiūnas giliai šaknis suleidžiam, tvirtybę ir stiprybę semiam. Tada ir gerbiam savo kalbą, papročius, ieškom atsakymų. Taip pat labai svarbu žygio metu įtraukti Lietuvos pakraščio gyventojus“, – sako pagrindinis žygio organizatorius, kelių tarptautinių žygių žemaitukais dalyvis Vaidotas Digaitis.
Žinią neš 8 raiteliai, 2 važnyčiotojai, dviem žirgais traukiama karieta su žygio manta, 2 pakaitiniai žirgai ir lietuvių skalikė Alka. Draugiją sudaro: Vaidotas Digaitis iš Laukuvos, Šilalės r., Marius Kleišmantas iš Varsėdžių k., Šilalės r., Jonas Plūčas iš Girsūdų k., Pasvalio r., Česlovas Marcinauskas iš Kernavės, Širvintų r., Remigijus Žiauberis iš Kaltinėnų, Šilalės r., Irmantas Kandratavičius iš Utenos, Skirmantė Naglytė ir Aušrinė Butkevičiūtė iš Vilniaus, Severija Bružaitė ir Sofija Bizauskaitė iš Klaipėdos.
Rugsėjo 2 d. 16 val. Etninės kultūros globos tarybos patalpose (J. Tumo-Vaižganto g. 4-1, Vilnius) bus atidaryta kamerinė fotografijos paroda apie žirgus ir vyks spaudos konferencija, kurioje žygio dalyviai supažindins visuomenę ir žiniasklaidą su žygiu „Žemė-žmogus-žirgas“. Planuojančius dalyvauti žiniasklaidos atstovus prašome informuoti iki rugsėjo 1 d. (el. paštu etnotaryba@lrs.lt).
Dalis maršruto drieksis ir po Lietuvos saugomas teritorijas.
Daugiau informacijos – Vaidotas Digaitis (8686 31079, vaidotas.digaitis@gmail.com) (Žygio koordinatorius )
2014 m. spalio 24–26 d. Latvijoje, Pokainiuose rengiama Baltų krivulė „Baltų dvasia“. Baltų Krivulė tai Baltų tradicinių dvasinių bendruomenių visuotinė metinė sueiga kurioje dalinamasi dvasine patirtimi, mintimis, žodžiais ir apeiginiais veiksmais stiprinama baltų vienybė.
Latviškos Gyvensenos centras ZALTIS bendradarbiaujant su Pilkalnio dvaru rengia Latvių – lietuvių draugystės stovyklą LIEPŪKSNIS-LIEPŲ PAUNKSMĖ.