RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ. IV dalis. Liuda Petkevičiūtė

Liuda Petkevičiūtė

RUGSĖJO DVIDEŠIMT ANTROJI – RUDENS LYGĖ IR BALTŲ VIENYBĖ

Širdžių darna ir ugnių sąšauka

IV dalis

(tęsinys, pradžia 2016-08-12 d. www.aukuras.lt )

 

Galiausiai 1992 metais Eglės Plioplienės, dabar jau visiems gerai žinomos tautinių papročių gaivintojos, visuomenės veikėjos ir įvairiausių tautinių švenčių rengėjos, rūpesčiu sumanyta saulei ir dievams už skalsą, derlių ir kitas vasaros gėrybes paaukoti, kaip nuo seno įprasta, ožį. Mintis daug kam patiko ir netgi buvo palaiminta paties N. Vėliaus. Skulptoriai Daumantas Kučas, Algis Kuzma ir Šarūnas Arbačiauskas ant Tauro kalno iš šiaudų padirbdino nediduką oželį, kuris gausaus būrio gerbėjų skambiom liaudies giesmėm apgiedotas ir gražių apeigų palydėtas kaitriame lygiadienio lauže dangun išrūko. Tas pat nutiko ir per 1993 metų rudens lygę.

 

1992 metais Eglės Plioplienės, dabar jau visiems gerai žinomos tautinių papročių gaivintojos, visuomenės veikėjos ir įvairiausių švenčių rengėjos, rūpesčiu sumanyta saulei ir dievams už skalsą, derlių ir kitas vasaros gėrybes paaukoti, kaip nuo seno įprasta, ožį. Čia matyti, kaip smagiai pleška V. Geraščenkos skulptūra „Ožių aukojimas“.

 

1994-aisiais skulptoriaus Daumanto Kučo šiaudinis ožys atsidūrė ant dailiai sukrautos malkų riesvės senamiestyje, Pilies gatvėje, prie Piatnickajos cerkvukės ir ten kėpsojo tol, kol senasis, padavimuose apdainuotas Ragučio aukuro akmuo į vietą stojos, kol rudens lygiadienių „žynys“ Ramūnas Abukevičius gražiausias Kornelijaus Platelio tam įvykiui sukurtas eiles skaitė, Vilniaus Romuvos krivis Jonas Trinkūnas aukurą naujoje vietoje senovinėmis apeigomis šventino, skambiausios ir seniausios lietuvių dainos aidėjo…

1995 metais skulptoriaus Donato Dumskio sukurtas didžiulis, daugiau kaip 6 metrų aukščio šiaudinis ožys, taipogi kuo skambiausiai apdainuotas, supleškėjo Gedimino kalno papėdėje. Aukojimą lydėjo iškilmingos apeigos: vasaros ugnis nuo Gedimino kalno buvo nunešta žemyn ir apgobta Žemutinėje pilyje, kad pavasario lygei išaušus ir vėl ant kalno pas žmones užkoptų.

Donatas Dumskis šiandien.

 

1996, 1997, 1998 metų ožius gamino vis tas pats nenuilstantis Donatas Dumskis. Skulptūras jis papildė tam tikrais ženklais, žyminčiais kurį nors vieną šiltąjį metų mėnesį. Uždegant kiekvieną atskirą ženklą skambėjo geriausių Vilniaus giedorių dainuojamos senovinės lietuvių dainos, aidėjo nuostabūs Vydūno žodžiai.

1999 metais Vilniaus Kalnų parke pavyko surengti ligi tol nebūtus „Lygiadienio ugnies žaidimus“, kuriems skulptūras sukūrė Algis Garbačiauskas ir Kazys Venclova. O 2000-aisiais „Ugnies žaidimuose“ jau dalyvavo visas būrys skulptorių. Šitaip šiaudinio ožio aukojimas pamažu išaugo į kerinčią ugnies skulptūrų šventę, kurion pasidžiaugti menininkų sukurtomis liepsnojančiomis grožybėmis ir puikia muzika suplaukdavo minios žmonių.

 

Šiaudinio ožio aukojimas netruko išaugti į didžiulę ir didžiai įspūdingą ugnies skulptūrų šventę. Pamažu susidarė nemažas ugnies stebuklų sutvėrėjų būrys. Šioje nuotraukoje dalis jų: Stasys Juraška, Gediminas Piekuras, Eglė Plioplienė, Marius Grušas, Viktor Geraščenko, Rytas Belevičius, Kazys Venclovas, Kęstutis Musteikis, Arvydas Ališanka.

 

 

Be įprasto ožio, imta ręsti, pinti, rišti visokias įmantrias, sudėtingas, netgi judančias skulptūras. Kiekvienas kūrėjas stengėsi vis kitaip, vis išmaniau nustebinti šventės dalyvius. Pamažu susidarė nemažas ugnies stebuklų sutvėrėjų būrys: Donatas Dumskis, Arvydas Ališanka, Rytas Jonas Belevičius, Darius Bražiūnas, Marius Grušas, Algis Garbačiauskas, Viktoras Geraščenka, Stasys Juraška, Kęstutis Musteikis, Gediminas Piekuras, Kazys Venclovas. Sulig metais šventė plėtėsi, augo, gražėjo, pamažu „pasisėjo“ į kitus miestus ir ten sudygo savitais daigais, suvešėjo nebūtais želmenimis.

Štai jau vienuolika metų, kaip Baltų vienybės dieną ugnimis sumirga Gintaro įlankos vandenys Juodkrantėje. Ugnies skulptūras kurti ir Gintaro įlankoje statyti pradėjo tenykštis skulptorius Albertas Danilevičius. Pirmoji jo skulptūra „Ženklas“ suliepsnojo 2003 metais per vasarvidį (Rasas). Jau kitais, 2004 metais šio menininko darbas „Garnys“ buvo supleškintas Baltų vienybės garbei. Nuo tada kasmet pavasarį Kuršių nerijoje, Juodkrantėje plūkiasi skulptorių kuopa. Gintaro įlankoje jie palieka po įspūdingą nendrinę skulptūrą, o kartais net ir dvi. Per vasarą tos skulptūros džiugina praeivių akis, o rudenį, rugsėjo 22 dieną būna iškilmingai sudegintos, pagerbiant saulės palydas ir protėvių atminimą.

 

 

Juodkrantės Gintaro įlankoje ugnies skulptūras statyti 2003 metais pradėjo tenykštis skulptorius Albertas Danilevičius.

 

 

 

Brolių Kęstučio ir Vytauto Musteikių ugnies skulptūra „Mėnuo saulužę vedė“, skirta protėviams ir jų paliktiems padavimams pagerbti. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2012.

 

 

 

 

 

Musteikio ugnies skulptūra „Žaltys saulės saugotojas“, skirta seniesiems Lygės padavimams atminti. Juodkrantė, Gintaro įlanka, 2013.

 

Senovės lietuviai, kaip ir jų bočių bočiai, šią dieną džiaugdavosi skalsa, dėkodavo už ją, aukodami aukas ir degdami ugnis atsisveikindavo su žiemos poilsio iškeliaujančia saule. Pagaminti meno kūrinį, sudėti į jį savo išmonę, širdį, skirti jam nemažai laiko, jėgų ir kantrybės, o paskui sudeginti jį, kad trumpam plykstelėjusi liepsna pakerėtų šventės dalyvius, pakylėtų jų dvasią – tokia tapo šių dienų Lygės apeiga, tokia jos auka.

 

Baltų vienybės iškilmės Juodkrantėje tapo ypačiu, jaudinančiu reginiu. Skulptoriaus V. Musteikio „Krikštas“, skirtas atėjūnų krikščionybės nešėjų išnaikintoms baltų gentims atminti. Kvapą gniaužė bežiūrint į šią didingą liepsnojančią auką

 

Puikiai tinka ji ir protėvių atminimui pagerbti. Štai praėjusiais, 2014 metais, minint Gintaro įlankos liepsnojančių stebuklų dešimtmetį, Baltų vienybės dienai ir atėjūnų krikščionybės nešėjų išnaikintoms baltų gentims paminėti skulptorius Vytautas Musteikis skyrė net du darbus. Vieną jų pavadino „Krikštas“. Mat senais laikais, dar iki krikščionybės, protėviai kapus žymėjo ne kryžiais, o krikštais, vaizduojančiais Pasaulio medį – tiltą tarp šio ir ano pasaulių, be to, nuolatinio gyvasties atsinaujinimo ženklą.

Šį įspūdingą savo darbą Vytautas skyrė grobikų atėjūnų išnaikintoms baltų gentims atminti, kviesdamas tartum maldą kartoti SĖLIŲ, ŽIEMGALIŲ, NALŠĖNŲ, DELTUVIŲ, GALINDŲ, KURŠIŲ, PRŪSŲ, DAINUVIŲ, POLEKSĖNŲ, SŪDUVIŲ, JOTVINGIŲ, GUDŲ ir GUDONŲ vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti. Todėl privalu su padėka minėti šias gentis kas kartą, kai pagalvojame apie savo šaknis, protėvius, likimą.

 

 

Tartum maldą privalom kartoti SĖLIŲ, ŽIEMGALIŲ, NALŠĖNŲ, DELTUVIŲ, GALINDŲ, KURŠIŲ, PRŪSŲ, DAINUVIŲ, POLEKSĖNŲ, SŪDUVIŲ, JOTVINGIŲ, GUDŲ ir GUDONŲ vardus, nes jų dėka tebesame. Kol juos priešai niokojo ir žudė, Lietuva spėjo sutvirtėti ir šitaip įstengė išlikti.

 

Deja, daugelio genčių net vardų nebežinome. Jos ištirpo tarp kitų tautų, kaip Pomeranijos ar Dnepro baltai arba nenuoramos keliauninkai gudai, kitaip gudonai. Atmintį apie pastaruosius savo raštuose atgaivino senosios baltų praeities tyrinėtoja Jūratė Statkutė-Rosales, pastebėjusi, kad šį vardą mini dar senovės graikų istorikas Herodotas (IXa.p.m.e.). Gudai, mūsų protėvių giminaičiai, kadais gyvenę į rytus nuo Vystulės (dabar Vyslos), laivais, pritaikytais ne tik plaukti, bet ir važiuoti, iš savo protėvynės nusidangino net į Pirėnų pusiasalį ir ten apsistojo. Apie tai mena Kastilijos (Ispanija) karaliaus Alfonso X Išmintingojo (1221-1284) metraščiai.

 

Kastilijos (Ispanija) karalius Alfonsas X, dėl iškilaus proto ir gilios išminties pramintas Išmintinguoju.

 

Gudonams pagerbti skulptorius padirbo tokį ratuotą laivą ir paleido jį pliuškentis tarp kuršmarių vilnių, o atėjus laikui užkūrė deglais, kad jis, kaip ir kitos skulptūros, kitos aukos protėviams ir dievams, nutviekstų Gintaro įlanką smagiais liepsnų liežuviais. Beje, reikšminga, kad sykiu su Vytautu ir kitais kūrėjais tą pavasarį petys petin darbavosi ir autorius iš Ispanijos, Chordi Navaras Navaretė (Jordi Navarro Navarrete).

Kartu su Vytautu Musteikiu, jo bičiuliu ir bendražygiu Dariumi Ramančioniu bei kitais šauniais darbštuoliais, baltų vienybės ugnių sąšaukos gaivintojais, noriu pakviesti visus ne tik užkurti ugnis Baltų vienybės dieną, ne tik laiku pranešti, kad jos būtų pažymėtos sąšaukų žemėlapy, ne tik atlikti tas priedermes ir apeigas, kurios jau atgaivintos, bet į gražų šventės vainiką įpinti dar vieną itin reikalingą paprotį: kūrendami ugnis ir mintydami apie savo būtį, dabartį ir ateitį, visi vienu metu su didžiausiu dėkingumu ir pagarba paminėkime kadais išžudytas gentis. Dainuodami dainas, giedodami giesmes, eidami ratelius apie šventąją ugnį ar šnekučiuodamiesi apie savo tautos ištakas bei tolyn vingiuojančius būsimų amžių kelius takelius vis kartokime ir kartokime, nesiliaukime kartoti jų vardus. Tarkime tuos pakiliai ir garsiai, kaip turi būti tariami didvyrių vardai. Nei sau, nei kitiems neleiskime jų užmiršti.

       Tūkstančiai piliakalnių, alkų, milžinkapių ir kitų atmintinų vietų laukia juos branginančių žmonių ir šventos ugnies. Šventos, nes būtent ji mus vienija, šildo ir gelbsti, būtent ji atveria santalkos gėriui mūsų širdis, kaip ir kadaise. Padėkime jai įsižiebti vardan garbingos mūsų, baltų, praeities ir šviesios ateities. Ir vardan tų, kurie dėl jos galvas padėjo.

 

Jūratės Statkutės-Rosales atrastiems gudams-gudonams skirta V. Musteikio ir L. Petkevičiūtės ugnies skulptūra „Mįslingi gudonų keliai ir kelionės“.